Kad patinas suartėtų su patele, išsivystė ir tam tikri viliojimo signalai: kvapnūs feromonai (vabzdžiai), gražios plunksnos (paukščiai), vestuviniai garsai (katės, elniai, varlės, giedantys paukščiai, žiogai) ir netgi iliuminacija (jonvabaliai). Žmonių pasaulyje šiuos signalus atstoja išvaizda, balsas, kvapas ir asistavimo ritualas. Anksčiau ar vėliau abiejų partnerių smegenyse įvyksta cheminių pokyčių: padidėja dopamino, noradrenalino ir fenilalkilamino („aš įsimylėjau“), o vėliau, po pakartotinių orgazmų, oksitocino („aš jį myliu prieraišia meile“) ir serotonino („šalia tavęs jaučiu nenusakomą ramybę“).
Anot psichologe Olego Lapino, sunku nepastebėti žmonių ir gyvūnų seksualinio elgesio panašumų. Tik tai, ką daro gyvūnai, dažniausiai vadinama sueitimi, poravimusi arba kopuliacijos aktu. Dauguma žmonių, kaip ir dauguma žuvų, paukščių bei žemės gyvūnų, prieš poravimąsi atlieka viliojimo bei asistavimo ritualą – vestuvinį šokį. Poruojantis patelės neretai būna pasyvesnės už patinus ir tarsi leidžiasi paimamos dažniau, nei agresyviai „tvarko“ patinus; panaši ir žmonių norma. Nemaža dalis gyvūnų, kaip ir mes, linkę į monogamiją, t. y. dauginasi bei augina palikuonius su tuo pačiu partneriu. Vis dėlto visur – ir tarp šeimomis gyvenančių gyvūnų, ir tarp žmonių – pasitaiko epizodinės neištikimybės atvejų, o kai kur kuriami haremai. Jei poligamija neįteisinta, kyla neigiamų socialinių pasekmių, konfliktų ar net skiriamasi.
Atsižvelgę į žmonių ir gyvūnų panašumus, į klausimą, kodėl mylimės, galėtume atsakyti labai paprastai: mus veikia bendros su gyvūnais genetinės programos, reguliuojančios tam tikrų smegenų hormonų išsiskyrimą. Tačiau žmonės iš kitų gyvūnų išsiskiria tuo, kad mylisi. Ne santykiauja, ne atlieka kopuliacijos aktą, o mylisi. Tai yra šiek tiek daugiau nei paprastas poravimasis.
Akivaizdūs skirtumai yra tokie: gyvūnai poruojasi tam tikru metu, o žmonės sugeba mylėtis visus metus; gyvūnai dažniausiai poruojasi viešai, o žmonės lytiniams santykiams atsiduoda taip pat, kaip ir tualetiniams reikalams – pasislėpę nuo svetimų akių; gyvūnai poruojasi trumpiau už žmones, bet iki galo, t. y. iki patelės apvaisinimo; žmonės neretai vengia susilaukti pastojimo ir daug dėmesio skiria apsisaugojimui nuo jo; gyvūnai nerodo orgazmo ar didelio pasitenkinimo požymių, o žmonės ir glamonių, ir lytinio akto metu dažniausiai pajaučia vis labiau didėjantį malonumą; gyvūnai, nenorintys ar nenusiteikę santykiauti, nerodo didelio streso, o žmonės, susidūrę su silpna erekcija, pagreitintu ar sulėtintu sėklos išsiveržimu, lytiniu šaltumu ar orgazmo neturėjimu, dažniausiai išgyvena tai kaip problemą, nerimauja bei nusimena; dauguma žmonių, nepaisydami karčios tikrovės, linkę mylėtis su partneriu, kurį myli ar su kuriuo sieja prieraišumas; karti tikrovė yra ta, kad meilė neretai atsiskiria nuo geismo ir susižavėjimo ir atsiranda „meilės trikampių“; žmonės dažnai lytiškai suartėja po psichologinio suartėjimo – atviro išsipasakojimo; toks suartėjimas, beje, būdingesnis epizodiniams lytiniams santykiams ir retai pasitaiko santuokose.
Iš to, kas pasakyta, galima padaryti išvadą, kad žmonių seksualinis elgesys neskirtas vien giminei pratęsti. Jis glaudžiai susijęs su tokiais psichologiniais dalykais, kaip malonumas, prieraišumas, savigarba bei psichologinis artumas. O gal tai tam tikra bendravimo rūšis?
Bendravimas seksu
Atkreipę dėmesį į psichologinį sekso aspektą, turime pripažinti, kad mylėdamiesi atliekame tam tikrą „pažintinę ekspediciją“ į kito žmogaus kūną bei jausmus. Ši ekspedicija unikali tuo, kad seksualinis elgesys vargu ar gali būti iki galo suvaidintas. Kasdien bendraudami dažniausiai dėvime tam tikras kaukes arba atliekame vaidmenis. Tačiau kūnai lovoje vargiai gali meluoti. Nebent turime stiprius seksualinius blokus, susijusius su vaikystėje patirtomis represijomis („Kaip tau ne gėda? Patrauk rankas nuo šios vietos, nes jos nudžius!.. Seksas yra purvinas dalykas… Sekso išvis nėra…“). Be suvaržymų reaguojame laisvai. Todėl nuoširdų seksą galima laikyti puikia kūniško bendravimo forma.
Kokia šio bendravimo svarba? Kaip ir kiekvieno bendravimo, svarbiausia jo teikiama informacija – veidrodinė. Tai reiškia, kad mūsų psichologinei gerovei būtina, kad kažkas mus atspindėtų: „Aš tave matau ir į tave reaguoju.“ Tačiau svarbu, kad jis apimtų ne tik išvaizdą. Mes neblogai atskiriame, kada mūsų kūnais naudojamasi, o kada su jais bendraujama. Ir tik tuomet, kai bendraujama, po seksualinio akto pajuntame džiaugsmą ir ramybę: mus supranta, mus myli.
Jei nėra meilės ir supratimo, o yra tik potraukis, didelė tikimybė, kad santykis bus fetišistinis. Fetišizmu vadinamas kito asmens daiktų potraukis. Tačiau vartokime šį žodį platesne prasme. Tai reiškia, kad žmogų traukia prie kito asmens ne jis pats, o kažkokia tipinė, universali jo detalė. Tuomet seksualiai kitas asmuo jaudina ne kaip asmenybė, bet kaip objektas. Dėl to atsiranda daug skundų, dažniausiai nesukeliančių jaudulio ar įsimylėjimo. Daugybė vadinamųjų perversijų, arba lytinių iškrypimų, – tai žmogaus pakeitimas kokiu nors negyvu ar visiškai pagal amžių netinkančiu objektu. Tai nereiškia, kad šalia tokio fetišistinio sekso mėgėjas negali mylėti ar apskritai yra nenormalus. Australų antropologas Stephen Juan knygoje „The odd sex“ aprašo per šimtą įvairių lytinių nukrypimų, kurių turėjo nemažai žymių asmenybių. Nedaug kas žino, tarkime, kad Fiodoras Dostojevskis ir Viktoras Hugo negalėjo susilaikyti nepalaižę moters pėdos pirštų, roko žvaigždė Janis Joplin turėdavo mylėtis su keliais partneriais iš karto, prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso prašydavo jį išplakti, o pornografijos ir kankinimų lovoje mėgėjų sąraše yra Adolfas Hitleris, Džeimsas Džoisas, Karlas Marksas, Raineris Marija Rilkė ir Čarlis Čaplinas.
Visų šių nukrypimų bendra sąlyga – vaikystėje tokius žmones aiškiai saugojo nuo laisvo seksualumo vystymosi: juos bausdavo, seksualiai išnaudodavo, tvirkindavo ir represuodavo jų vystymąsi. Psichoanalitinė terapija patvirtina, kad ankstyvos su seksualumu susijusios traumos turi įtakos seksualinei suaugusio asmens elgsenai. Mes linkę nesąmoningai atkartoti šias traumas, tik aktyviau nei vaikystėje.
Taigi ne visuomet seksas yra bendravimas. Kartais tai potraukis, kai ignoruojama žmogaus asmenybė, kitas asmuo naudojamas tik kaip objektas. Kartais aistringas, į tavo pusę nukreiptas žvilgsnis reiškia: „Tu priklausai prie tipinių objektų, kurie mane „užveda“. „Užsivedęs“ pasistengsiu greitai pasitenkinti ir vargu ar man rūpės tavo pasitenkinimas“. Deja, seksologai patvirtina, jog nemaža dalis vadinamojo normalaus šeimyninio sekso – nors ir ne perversijos, bet plačiąja prasme fetišistiniai aktai. Dažnai sekso aktas atlieka ir raminamąją funkciją. Viena mergina sakė: „Kai jaučiuosi vieniša, naktį praleidžiu su kokiu nors pažįstamu vaikinu, jis turi būti mane apkabinęs, tai sukelia saugumo jausmą, o orgazmą pasiekiu pati savo ranka.“ Seksas tampa bendravimu, kai žmonės būna atviri ir spontaniški. Bet ir bendravimas būna įvairus: pavyzdžiui, būna neįpareigojantis ir būna tikslingas. Koks jo slaptas tikslas?
Seksas kaip jėga
Kas atsitinka seksualiai alkano vyro galvoje pamačius dailią merginą gatvėje? Greičiausiai jo galvoje sukasi tik viena mintis: „Norėčiau su ja permiegoti“. Kartais – dar tiesmukiškesnė („Norėčiau ją išdulkinti“) ar švelnesnės formos („Norėčiau ją padaryti“). Atkreipkime dėmesį, kad žodžiai „padaryti“, „įstatyti“, „išdulkinti“ ar net romantizmo laikais vartoti „pavergti“, „palenkti“ – yra toli nuo mėgavimosi ir nuo kūniškų malonumų. Juose aiškiai jaučiasi kitoks tikslas, kuris savo esme artimas užkariavimui, pavertimui savo nuosavybe, valdymui ir kontrolei.
Vienos įstaigos viršininkas susižavi atėjusia dirbti jauna praktikante. Jis vedęs ir netgi sakosi mylįs savo žmoną bei vaikus. Tačiau jį apsėda mintis praktikantę paversti savo meiluže ar bent permiegoti su ja. Viename vakarėlyje tai įvyksta. Seksas nėra labai kokybiškas, viskas išeina skubotai, tačiau praktikantei įsižiebia viltis, kad tai bus meilė. Po kelių kartų vadovas jai pasidaro abejingas. Ji verkia, atsargiai klausia apie jausmus, o jis teatšauna, kad ji to nesureikšmintų, nes jis negali palikti žmonos ir vaikų. O štai jauna aktorė gana provokuojamai gundo teatro režisierių ir nenurimsta tol, kol jis praleidžia su ja naktį. Tuomet ji verkia, vaidina, kad yra išniekinta, ir kaltę pajutęs režisierius pažada jai pagrindinį vaidmenį pjesėje.
O dabar nušuoliuokime į reklamos pasaulį. Interneto puslapiuose pilna nuorodų į ypač atvirą pornografiją. Vartant tokius puslapius atsiveria reklama po reklamos, periodiškai atsiveria langas, kuriame nuolat sukasi vaizdelis, siūlantis nusiųsti SMS ir gauti neribotą prieigą prie atviro puslapio, privačiai pabendrauti su seksualia mergina už mokestį, taip pat apsilankyti kazino ar užsirašyti į greito uždarbio ieškotojų gretas. Visų šių trijų situacijų esmė aiški – seksas naudojamas ne seksualiniams tikslams. Jis tampa ginklu, masalu ar jėga, padedančiu įtvirtinti savo statusą, padaryti žingsnį karjeroje, užsidirbti. Nemaža dalis seksualinių aktų naudojami ne seksui, netgi ne bendravimui, o būtent neseksualiniams tikslams pasiekti. Tai nujausdami ir atsisakę sekso, daug laimėsime.
O koks seksas galėtų būti? Paradoksalu, tačiau plačiausiai sekso naudą apibūdino ne kas kitas, o viena žinoma filmų suaugusiems žvaigždė Eni Sprinkls: „Seksas – tai ne tik būdas maloniai praleisti laiką, sustiprinti asmeninius santykius ar pagimdyti palikuonis. Tai taip pat būdas pakeisti savo asmenybę, pagerinti fizinę bei emocinę sveikatą, pasireikšti ir dvasiškai augti, taip pat galimybė sužinoti viską apie gyvenimą ir mirtį“.
