„Šie veiksmai - nepasitenkinimo, džiaugsmo praradimo išdava. Toks žmogus neturi tikslų, neturi glaudesnių ryšių. Jeigu dar giliau - nemato prasmės ir tiesiog naikina save, kad reikėtų mažiau būti tame beprasmiame pasaulyje. Taip žmogus ima flirtuoti su mirtimi. O gyvenimo prasmė kyla iš vidinės reikmės gyventi“, - pastebėjo vilnietė psichologė psichoterapeutė Aušra Griškonytė.
- Kur pradingsta prasmė? Kur ir kodėl žmogus ją praranda?
- Ji visada yra, kaip ir saulė, kurią kartais užstoja debesys. Gyvenimo prasmę lemia tikėjimas savimi, kitaip tariant, savigarba. O jos, akivaizdu, daugeliui trūksta.
Kiekvienam tenka gyvenime kažką prarasti, nepasiekti trokštamų dalykų, patirti pažeminimų ar išgyventi mylimo žmogaus netektį. Tuomet ir paaiškėja - turi žmogus pamatą po kojomis, ar ne.
Vieni, susidūrę su kliūtimis ir nepakėlę išgyvenimų, sužlunga, o kitus kažkas tarsi nematomas palaiko, neleidžia sugniužti, skatina atkurti subyrėjusį gyvenimą. Tas kažkas nematomas ir yra prasmė. Kai jos nėra, gyvenimas tampa tuščias.
Beprasmybės pojūtis yra susijęs su vienatve, gyvenimu be emocinių ryšių.
- Manoma, kad nuo vienatvės labiau kenčia didmiesčių žmonės. Išeitų, juos dažniau užklumpa ir beprasmybė?
- Nors kaime atstumai tarp žmonių didesni, jie sukuria daug artimesnį ryšį vienas su kitu. Kaimo žmones saugo tradicijos - pasilabinti su kiekvienu sutiktu, pasišnekučiuoti, gyventi neskubant.
Bet štai žmogus atsiplėšia nuo kaimo, atvažiuoja į miestą ir tampa miestiečiu. Savo esme jis lieka kaimietis - gerąja prasme, aišku.
Mieste gyvena suspaustas - daugiabutyje, troleibuse, prekybos centre, darbe. Jis nuolat įsitempęs. O kai žmogus prie to nepratęs, toks gyvenimas sekina.
Todėl jis atsitveria nuo aplinkinių - užsideda kaukę, kad tik neišsiduotų, koks jautrus ir pažeidžiamas yra. O po kurio laiko pasijunta neturintis jokio sąlyčio su kitais žmonėmis.
- Kai kam prasmingas gali atrodyti turtų kaupimas.
- Daugelis slapta viliasi, kad pinigai, dideli turtai, graži išvaizda, išskirtinės mokyklos diplomas padarys juos laimingais. Bet tame nebūtinai randama prasmė.
Prasmė aptinkama veikloje, kūryboje, išgyvenimuose. Gali skambėti keistai, bet kartais prasminga tampa ir neišvengiama kančia. Onkologine ar kita sunkia liga susirgę žmonės prisipažįsta, kad liga padėjo atrasti gyvenimo grožį.
- Kaip savo gyvenimą paversti prasmingu? Stvertis veiklos - pradėti lankyti šokių pamokas, kurti papuošalus, mokytis someljė amato?
- Paprasčiau ne kelti sau uždavinį įprasminti gyvenimą, o atsikratyti vienišumo. Užmezgus emocinį ryšį bent su vienu žmogumi, gyvenimas atgauna spalvas ir skonį.
Tačiau bėda, kad vis daugiau žmonių nebemoka nuoširdžiai bendrauti ir bijo net sau tai pripažinti.
Baimė pasirodyti kitokiu, kadaise patirti įskaudinimai ar nuvertinimai verčia laikytis nuo kitų žmonių per patrankos šūvį. Taip pamažu prarandamas gebėjimas nuoširdžiai ir be užuolankų bendrauti.
Štai žmogus grįžta namo, kur jo laukia šeimos nariai. Ir vėl bėda - jis norėtų mėgautis ryšiu su jais, tačiau nebežino, kaip, nes moka būti tik atsiribojęs.
- Ar gebėjimas bendrauti yra paveldimas? O gal išugdomas?
- Ankstyvoje vaikystėje vaikai nemoka bendrauti. Kūdikiui kiti žmonės tėra tik jo dalis - jis neskiria savęs nuo kitų.
Dvimečiai smėlio dėžėje žaidžia kiekvienas atskirai. Tik apie trečiuosius metus, kai mažyliai ima keistis kibirėliais ir kastuvėliais, atsiranda tarpusavio ryšių užuomazgos.
Ar tie vaikai mokės bendrauti, priklausys nuo to, kas ir ko juos išmokys. Svarbiausi mokytojai - jų tėvai.
Ir mokysis mažylis ne iš jų postringavimų, kaip dera elgtis, bet iš elgesio. Nuoširdžiai ir atvirai bendraujantys, žmones mylintys tėvai atvers savo atžaloms duris į prasmingą ir gilų gyvenimą.
O vieniši, beprasmybe besiskundžiantys gimdytojai užaugins tokį patį vaiką.
- Kas yra emocinis ryšys, kurio dabar taip trūksta?
- Jį apibūdinti labai paprasta ir kartu sudėtinga. Štai aš žmogui jaučiu jausmą, pavyzdžiui, simpatiją ir nebijau to parodyti. Jis į tai atsako neužmaskuota savo reakcija - taip mus susieja simpatijos ryšys. Ar ilgai jis truks, priklausys nuo to, kiek mes stengsimės jį išsaugoti.
Problema ta, kad nuo gyvenimo atsiribojęs žmogus net nežino, ką jaučia. O emocijos žmogui ypatingai stipriai leidžia pajusti, kad jis - gyva būtybė.
Tačiau užuot mezgę emocinį ryšį su kitu, nuo beprasmybės apmirę ir tuštumos skausmo kamuojami žmonės pradeda ieškoti vaistų išorėje - jie įninka į azartinius lošimus, alkoholį, darbą.
Jie gali gydytis ir trumpalaikiais kontaktais su kitu žmogumi. Pajutęs artėjantį jausmą, jį atstumia ir griebiasi kito, bet ir vėl patiria tą patį - beprasmybę.
Atsibunda koks penkiasdešimtmetis, apsidairo - tikrų draugų neturi, vaikai - išsilakstę. Na, stovi namas, kieme - mašina, o viduje - tuščia, niekas širdies nešildo.
- Kada žmogus suvokia, kad eina neteisingu keliu?
- Kai kuriuos pažadina ligos. Tai ypač būdinga vyrams - dirba, pluša, bėga nuo savęs ir kitų, o galiausiai - infarktas. Tik tada supranta: nebegalėsiu gyventi taip, kaip gyvenau.
Kitus pats gyvenimas nutėškia į dugną - ištinka bankrotas, skyrybos. Tuomet įmanomi du pasirinkimai: likti dugne ir jaustis bejėgiu arba pripažinus, kad būtinos permainos, kilti naujam gyvenimui.
Pirmiausia būtina pripažinti, kad ėjau šunkeliu ir atsidūriau aklavietėje. Tuomet grįžti atgal ir ieškoti kito kelio.
Dauguma žmonių, kuriuos nuolat kankina vienišumas ir beprasmybė - tai lyg vairuotojai, kurie, patekę į akligatvį, bando didinti greitį. Automobilis gaudžia, greičio paminą minanti koja net nutirpusi, o pirmyn nepasistūmėta nė per nago juodymą.
Kaip ieškoti tikrojo kelio? Mokytis bendravimo meno.
- Daugelis gūžtels pečiais: aš juk kalbėti moku, bendrauju su kitais, kokie dar mokslai?
- Materialųjį pasaulį visi pripažįsta, o dvasinis lyg ir neegzistuoja. Sielos, žinoma, nepačiupinėsi, tuštumos jausmo nepamatuosi kilogramais ar metrais - bet juk visi žino, kaip negera, kai jautiesi vienišas.
Turbūt daugelis bent kartą yra patyrę, kaip malonu atvirai, be baimės pasidalinti su kitu savo mintimis ir jausmais, rasti bendrumo, buvimo drauge, dalinimosi nematerialiais dalykais džiaugsmą.
Svarbiausias uždavinys šiandien - ne sukaupti daugiau pinigų ar daiktų, bet išmokti prasmingai gyventi. Gyventi mėgaujantis kiekviena diena, kiekvienu susitikimu, kiekviena patirtimi.
Tik beprasmių dalykų norime atsikratyti, o prasmingus verta kartoti ir kartoti.
