Ką daryti, kad juodų dienų būtų mažiau? Kaip pagauti laimės paukštę už uodegos? Ar yra žinomas sėkmės receptas?
– Sėkmė – subjektyvus vertinimas. Tai, kas vienam atrodo didelis laimėjimas, kitam – kaip pralaimėjimas. Ar radote atsakymą, kas lemia sėkmę? – paklausiau sėkmės mokytojo Algirdo Karaliaus.
– Pažvelkite į vaikus. Kol jie išmoksta vaikščioti, griūva ir keliasi šimtus kartų. Jie nebijo užsigauti. Jų galvose – tūkstančiai svajonių.
Sakyčiau, visi žmonės turi sėkmės instinktą – tokie mes esame iš prigimties.
– Daugelis mano, kad sėkmė ir pripažinimas – ilgai bręstantis vaisius, todėl negalima blaškytis, pradėti visko nuo pradžių, kai ima žilti smilkiniai. Ką manote apie tokį požiūrį?
– Manau, šios idėjos tiko prieš trisdešimtį metų, kai žmogus įsidarbindavo, toje pačioje įmonėje siekdavo karjeros ir sulaukdavo pensijos.
Dabar žmonės kur kas dažniau keičia darbą. Vidutiniškai per gyvenimą – maždaug dvylika kartų. O ateityje tai vyks dar dažniau.
Jei žmogus yra lėtas, nesugeba reaguoti į pokyčius, jis atsiliks.
Dar vienas svarbus dalykas – žmonės priešinasi pokyčiams.
Tokia reakcija natūrali, nes pokyčiai susiję su nežinia ir nerimu.
Žmonės labiausiai trokšta stabilumo. Nesvarbu, kad blogai sekasi, bet žino, kad rytoj bus tas pat.
– Kai jaunuolis meta studijas, atrodo, normalu – jis ieško savęs. Kai esminiams pokyčiams apsisprendžia vyresnio amžiaus žmogus, jis tampa keistuoliu.
Kodėl aplinkiniams sunku suprasti kitų poreikius?
– Būti keistuoliu – geras ženklas. Tai – privalumas. Jei apie mane sakytų, kad esu keistuolis, aš tuo džiaugčiausi.
Ką rodo statistika? Apie 80 proc. žmonių, dirbančių vis toje pat srityje, nesulaukia sėkmės.
Pateiksiu pavyzdį: apie 80 proc. sportininkų nepasiekia didelių rezultatų, nors daug treniruojasi. 17 proc. sportininkų stengiasi pranokti save ir tik 3 proc. laimi.
Kaip manote, ką 97 proc. sportininkų mano apie likusius 3 proc.? Sako, kad jie – keistuoliai.
Parengė Danutė Jonušienė