Ar yra skirtumas tarp žodžio „gėda“ ir „kaltė“? Be abejo, yra, sako dėstytoja ir rašytoja B. Brown, kurios kalba apie šiuolaikinių žmonių santykius ir baimę būti drąsiais TED konferencijoje susilaukė dar nematyto dėmėsio. Ją pamatė daugiau nei 10 milijonų žmonių, rašo guardian.com.
„Mes gyvename amžiuje, kuriame yra be galo daug baimės ir trūkumų. Ryte atsikeliame ir teigiame, kad mums trūksta miego. Tuomet išgeriame kokią tabletę. Paskui sugalvojame, kad esame per stori, nekomunikabilūs, neaktyvūs, žodžiu, niekam tikę. Manau, trūkumo ir nepritekliaus antonimas galėtų būti ne perteklius, o paprastas žodis „gana“, - sako B. Brown.
Pasak jos, tokie trūkumai dažnai transformuojasi į kompleksus, kuriuos turi tėvai ir ateityje turės jų vaikai. Rašytojos teigimu, tėvai negali suteikti savo vaikams to, ko neturi patys. Taigi svarbiausias klausimas turėtų skambėti ne, ar teisingai auklėjame savo vaikus, o ar patys esame tokie, kokie norėtume, jog užaugę būtų mūsų vaikai.
Kalboje, kurią pamatė 10 mln. žmonių, moteris kalbėjo apie tai, kad turėtume nustoti norėti būti tobulais ir pagaliau priimtumėme save tokius, kokie esame.
Beje, B. Brown daugeliui žmonių yra žinoma kaip efektyvi oratorė, kurios pasakytos mintys įtikina žmones.
„Pagrindinė pasakytos kalbos žinutė buvo tokia – turime stengtis tapti drąsesniais. Drąsa šiuo atžvilgiu reiškia, kad turėtume priimti savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Žinoma, tai nėra lengva. Kartais galima pasijausti išties labai blogai“, - sako B. Brown.
Akademikės pasakyta kalba tikrai turi pagrindą. Visai neseniai ji parašė knygą, kurioje rėmėsi formaliais 1280 parengtų interviu. „Įspūdingiausia patirtimi pavadinčiau savo pokalbius su dar mokyklinio amžiaus vaikais. Klausiau jų nuomonės apie tai, kuo skiriasi žodis „priklausyti“ ir frazė „būti kam nors tinkamam“.
Pasak jų, būti kam nors tinkamam reiškia būti kieno nors dalimi, o priklausyti – kai žmogus tave priima tokį, koks esi. Mokiniai taip pat kreipėsi į mane ir pasakė, kad sunkiausia ne tuomet, kai nepriklausau savo draugų ratui ar klasei, kurioje mokaisi. Sunkiausia, kai nepriklausai savo šeimai.“
Dėstytojos teigimu, dėl tokios vaikų baimės kalčiausi yra patys tėvai, kurie sukuria savo vaikams nusivylimo ir gėdos jausmus. Pasak jos, tokią situaciją galima pakeisti ir šiuos jausmus sumažinti. Tai galima padaryti kovojant su „gėdos kultūra“.
Jos nuomone, tėvų puoselėjama šeimos kultūra yra susijusi ne tik su jais pačiais, tačiau ir jų pačių tėvais. Sunkiausia tėvų užduotis yra rasti aukso vidurį tarp kaltės ir gėdos jausmų. O tokia frazė kaip „tu turėtum gėdytis“ iš viso neturėtų būti vartojama.
„Savo namuose turiu senelės nuotrauką, kai ji buvo nėščia. Toje nuotraukoje ji rūkė cigaretę. Nepaisant to, aš jos nekaltinu. Kaltinu galbūt tik savo tėvus, kurie nepaaiškino, kuo skiriasi kaltė ir gėda“, - sakė B. Brown.
Parengė Agnė Vasiliauskaitė
