Nenoriu, kad tai kartotųsi. Kaip man išmokti tai valdyti?
Kai pykstu, suskaičiuoti iki dešimties tiesiog negaliu. Tą minutę man tai atrodo netinkama ir aš to atsisakau, o vėliau gailiuosi.
***
Atsako psichologė Eglė Masalskienė:
Pyktis yra viena iš emocijų, kurios pridaro bėdos. Ypač, jei jo labai daug, jei žmogus nemoka jo valdyti. Bet jūs jau padarėte pirmą darbą – pastebėjote ir įvardijote problemą. O būdų, kaip išmokti jį valdyti, yra.
Gamta mums nedavė to, kas nereikalinga. Pyktis yra svarbus, nes padeda apginti save, savo ribas. Tad nepykite ant savo pykčio – jis yra jūsų draugas.
Susidūrus su grėsme, ketinimu ką nors atimti, nuskriausti, grasinimais, agresija ir panašiai, pyktis kyla labai natūraliai: organizme pasigamina daug adrenalino, kuris padeda tapti stipriam – įsitempia raumenys, ima greičiau plakti širdis, tampame tarsi suspausta spyruoklė. Dėmesys susikoncentruoja tik ties pykčio objektu, mąstymas susiaurėja ir suintensyvėja – viskas galvoje sukasi tik apie tai, kas supykdė (juk ir skaičiuoti iki 10 tuomet atrodo kvaila, ar ne?).
Tokia reakcija prasminga – nes reikia nuo to pabėgti arba tai pašalinti – tokia buvo gamtos užmačia. Dar daugiau – daug žmonių tiesiog mėgsta būti pikti, nes apimti šios emocijos mes jaučiamės teisūs, turintys teisę, galingi, didėja pasitikėjimas savo jėgomis ir apskritai savimi.
Tik štai vienas įdomus dalykas, į kurį siūlyčiau atkreipti dėmesį: pyktis yra reakcija į grėsmę, kurią mes jaučiame. Grėsmė gali būti tikra, reali, o gali būti ir taip, kad mes šitaip tik interpretavome.
Tad pirmas ir stipriausias būdas, kaip suvaldyti savo pyktį, būtų pratinimasis pastebėti savo mintis ir po truputį jas keisti. Kodėl? Todėl, kad nuo minčių (situacijos interpretacijos) priklauso, kaip jautiesi, kokio dydžio pyktis kyla. Jis gali būti nuo susierzinimo iki įniršio.
Kai tik pajusite pirmuosius pykčio ženklus – juos atpažinti kuo anksčiau irgi verta būtų pratintis, nes pykčiui užaugus sąmoningai galvoti yra sunkiau, paklauskite savęs: „Ką aš ką tik pagalvojau?“ Pavyzdžiui, supykote ant draugo dėl ne toje vietoje padėtų batų. Jei leisite pykčiui augti, netrukus gal net paleisite tuos batus į jo pusę.
Tačiau kai tik pajuntate, kad įtampa kyla, klausiate savęs: „Kokia mintis man buvo atėjusi į galvą prieš atsirandant pykčiui? Kas lenda į galvą dabar?“ Galbūt pagausite save galvojant: „Jis visada toks. Jis tyčia daro savaip. Jam nerūpi, kad aš ką tik išploviau grindis ir taip pavargau! Jis nevertina mano darbo“? Aišku, kad darosi pikta, ir net labai! Tokios mintys padeda augti pykčiui.
Užsiveskite lapą ir registruokite mintis ir situacijas, kada imate pykti. Galbūt pastebėsite įdomių panašumų – pykčiui palankios mintys kartosis. Neretai taip ir būna.
Jau vien tai, kad stabtelėsite pagalvoti, padės mažiau pykti. Bet jei dar ir pamėginsite keisti savo mintis, pajusite stebuklingą emocijų priklausomybę nuo mąstymo.
Antras klausimas,kurį nuolat užduokite sau ne tik supykusi, bet ir prisimindama, skaitydama užrašus, skambėtų maždaug taip: „Kaip kitaip galima būtų tai įvertinti?“, „Kaip mano vietoje tai vertintų draugė?“, „Ką pasiūlyčiau galvoti draugei, jei ji man papasakotų tokią situaciją?“
Jei viską pradėsite interpretuoti, pavyzdžiui, taip: „Draugas tikriausiai labai pavargęs“, arba „Jis toks užuomarša“, arba net taip: „O varge, tie vyrai. Jie tiesiog neįgalūs švaros ir tvarkos reikaluose“, emocijos kils, bet jos bus kitokios. Visų pirma, imsite atjausti ir rūpintis jūs pati. Tuo gali būti net piktnaudžiaujama, tad kai kada tenka mokyti žmones leisti sau supykti. Be to, susierzinimas bus mažesnis – juk lengviau atleisti charakterio bruožus nei piktybiškus ketinimus.
Pratimas-žaidimas „šviesoforas“ gali padėti tai padaryti: pyktį kelianti situacija – STOP, RAUDONA – nieko nedaryk, sustok – GELTONA – pasiruošk, galvok, įvertink, kas bus po to, ar aš to noriu, ar tai naudinga – ŽALIA – dabar jau veik.
Jei šie bandymai iškart nepavyks 100 procentų, nenusiminkite. Kiekvienąkart įvertinkite savo pyktį balais nuo 1 iki 10, ir savo gebėjimą jį suvaldyti taip pat nuo 1 iki 10. Pasidžiaukite kiekvienu nauju laimėjimu, arba tuo, kad jau visą savaitę nebuvo nei 9, nei 10.
Psichologai ir psichoterapeutai gali padėti išmokti šių ir panašių metodų. Tvarkantis vienai gali būti ne visai paprasta. Konsultacijose aptartumėte savo emocijas, situacijas, bandymus tvarkytis su pykčiu.
Gali būti, kad jums atrodys, jog toks darbas su savimi yra labai jau ilgas būdas, bet, deja, piliulės nuo pykčio neturime. Nors raminančios žolelių arbatos, relaksacija, pakankamas miegas ir vitaminų-mineralų balansas (aišku, pasitarus su mediku) šiek tiek sumažintų dirglumą ir jautrumą net ir pyktį keliantiems dalykams.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
