Tyrime dalyvavo neseniai su antrosiomis pusėmis išsiskyrę žmonės. Per 4 minutes prieš kamerą jie turėjo išlieti visas susikaupusias emocijas, pasidalinti mintimis ir išgyvenimais, papasakoti, ką jaučia ir ką mano apie išsiskyrimą. Įrašą stebėję mokslininkai dalyvius skirstė į dvi grupes: vienai grupei priklausė žmonės, kurie supratingai žvelgė į situaciją ir nesistengė problemos ieškoti savyje, o štai kitai grupei žmonių grupei priklausė tie, kurie kaltino save dėl iširusių santykių.
Pavyzdžiui, vieni dalyviai prisipažino manantys, kad išsiskyrimas - neišvengiamas dalykas daugelyje santykių - pirmajai grupei priklausę dalyviai suvokė, kad skausmas yra žmogiškosios patirties dalis. O štai kiti dalyviai vis klausinėjo savęs, kodėl taip nutiko, kas išprovokavo skyrybas. Jie taip pat nevengė kaltinti savęs ir puoselėjo viltis apie susitaikymą.
Po 9 mėnesių mokslininkai ir vėl apklausė tuos pačius dalyvius. Nenuostabu, tačiau situacija, iš esmės, nė kiek nepakito - atlaidesniais sau buvę žmonės prisipažino vis rečiau galvojantys apie buvusį partnerį ir jaučiantys vis mažesnį skausmą apie juos kalbėdami. O štai antrajai grupei priklausę žmonės ne tik nenustojo narplioti skyrybų problemos, tačiau ėmė jausti dar didesnį sielvartą, kaskart prisiminę buvusį mylimąjį.
Mokslininkai įsitikinę, kad tai, kaip greit mes atsitiesiame po skyrybų - ne įgimtas, tačiau įgytas dalykas, pasiekiamas tik noro ir didelių pastangų dėka.
