Onkologiniams ligoniams svarbu, kad būtų žmogus, su kuriuo galima patylėti, pasivaikščioti, atverti jausmus. Dažniausiai tai būna giminės ir draugai. Kai nėra tokios emocinės paramos, organizmas pasidaro mažiau atsparus ligai.
Sunkiausia būna susidūrus akis į akį su vienatve. Tada sergantieji užsisklendžia savyje, šalinasi kitų. Tokia situacija neparanki ir ligonio artimiesiems, nes jie nežino, kaip elgtis.
„Kartais jie ima elgtis su ligoniu tarsi su porcelianiniu puodeliu, kurį reikia saugoti“, – teigė onkopsichologė Eglė Urbutienė.
Nėra vienintelio patarimo, kuris tiktų visais atvejais. Šiuo metu Lietuvoje sėkmingai veikia meno terapijos ir psichologinio konsultavimo projektas „Mylintys gyvenimą“.
Jis skirtas sergantiems vėžiu ir jų artimiesiems, taip pat nuo sunkios ligos pasveikusiems žmonėms.
Ši pagalba – nemokama. Onkopsichologai ne tik konsultuoja, bet ir budi prie telefono. Užsiregistravus į meno terapijos grupę, seansai nekainuoja.
Režisierė Dalia Ibelhauptaitė, tapusi projekto „Mylintys gyvenimą“ ambasadore, prisipažino daug ko išmokusi iš žmonių, susirgusių vėžiu. Jai teko būti arti mirštančiųjų, rašo „Lietuvos rytas".
„Man ypač liūdna, kad Lietuvoje nėra vietos sergančiam, taip pat pagyvenusiam žmogui. Net savo artimiesiems ligoniai bijo prisipažinti, kuo serga. Tai mūsų visų kaltė, kad nemokame būti atviri svetimo skausmui“, – kalbėjo D.Ibehauptaitė.
Įkvėpimo šaltiniu jai tapo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, miręs 2001-aisiais. Sirgdamas vėžiu dvasininkas nesiskundė, kodėl taip atsitiko, o sugebėdavo nuraminti kitus.
Monsinjoras svajojo pamatyti D.Ibelhauptaitės spektaklį, kurį ji pirmą kartą pastatė Lietuvoje. Kaip tyčia tuo metu K.Vasiliauskas gydėsi ligoninėje, o režisierė krimtosi, kad negalės jo pakviesti į premjerą.
Tąsyk garbaus amžiaus dvasininkas jai pažadėjo: „Nenusimink, pabėgsiu iš ligoninės.“
Jis tesėjo savo žodį ir nepasidavė ligai. Monsinjoras ir vėliau sugebėdavo ištrūkti iš palatos, kad galėtų ateiti į poezijos vakarą, spektaklį.
D.Ibelhauptaitė daug išmoko ir iš rašytojos Jurgos Ivanauskaitės, 2007-ųjų vasarį mirusios nuo vienos sunkiausių onkologinių ligų – sarkomos.
Šias moteris artima draugystė siejo ne tik jaunystėje, bet ir sunkiu metu – likus pusmečiui iki Jurgos išėjimo.
„Dažnai savęs klausdavau, kodėl likimas mus suvedė būtent tuo metu. Matyt, Jurga buvo viena iš tų retų žmonių, kuri drąsiai žiūrėjo į ateitį.
Būdama su ja supratau – mudviem reikia elgtis taip, kaip nesielgia nė vienas sunkiai sergantis ligonis, nebent jis būtų išprotėjęs“, – tikino režisierė.
Ji pavogdavo iš namų sunkiai sergančią Jurgą ir nusiveždavo į restoraną. Čia menininkės sėdėdavo žvakių šviesoje ir kalbėdavosi valandų valandas – taip, kaip jaunystėje.
Kai pablogėjo sveikata ir Jurga negalėjo išeiti iš namų, Dalia atnešdavo jai knygų, įrašytų kino filmų.
„Mes neliūdėjome. Ką būtų pakeitęs liūdesys? Priešingai, Jurgai reikėjo stiprių įspūdžių“, – tikino režisierė.
Likus pusantro mėnesio iki J.Ivanauskaitės mirties, Dalia netikėtai sulaukė SMS žinutės. Tąsyk ji su vyru lankėsi Stambule, Turkijoje.
Rašytoja pranešė, kad jai nustatytas smegenų vėžys, prašė režisierės nupirkti puošnią senovinę suknelę, kokią vilkėdavo šeichų žmonos.
Viename sakinyje Jurga sugebėjo pranešti apie gresiantį mirtiną pavojų ir apie svajonę įsigyti gražią suknelę. Šį norą pavyko išpildyti.
Grįžusi iš Stambulo į Vilnių, D.Ibelhauptaitė nekantravo kuo greičiau padovanoti tokią suknelę, bet Jurga buvo suparalyžiuota.
Tada Dalia sumanė perkirpti suknelės nugarą ir užtraukti jos rankoves ant ligonės nejudančių rankų. Jurga liko patenkinta.
Vėliau nebuvo ryto, kad Jurga neprašytų apvilkti jos šia suknele ir padaryti makiažą. Rašytoja susigyveno su mintimi, kad greitai neteks jėgų.
Jurgos valia buvo tokia – kai ji nebegalės kalbėti, artimieji vis tiek turės užtepti jai lūpų dažų.
Dabar viešai apie tai prabilusi režisierė neabejojo, kad daugelis žmonių kaip kirviu nukirstų tokias kalbas, juk mirties akivaizdoje nėra prasmės naudoti lūpų dažus.
O režisierei tokia smulkmena atrodė kaip esminis dalykas – negalėdama jausti ir valdyti savo kūno, rašytoja ruošėsi oriai palikti šį pasaulį.
Su Jurga buvo paprasta bendrauti. Savo vaikystės draugei D.Ibelhauptaitei ji diktuodavo eilėraščius, dalindavosi savo prisiminimais.
Atėjus akimirkai, kai Jurga ėmė svarstyti, kas bus, kai mirs, Daliai prasiveržė drąsa. Režisierė ją pamokė: „Jurga, kai tu TEN nueisi, būtinai pasistenk užimti ir mums keletą vietų pirmoje eilėje. Kad neliktume sėdėti galiorkoje, kai ateis mūsų eilė.“
Išgirdusi tokį patarimą Jurga leipo iš juoko, pasigavo mintį, kaip ji stengsis apsėsti tas kėdes, kokių daiktų ant jų uždės, kad neužimtų svetimi.
Rašytoja buvo smaližė, todėl D.Ibelhauptaitė atnešdavo jos mėgstamo deserto iš restorano „St.Valentino“. Jo darbuotojai žinodavo, kam skirtas desertas. Kai režisierė užsukdavo, desertas jau būdavo gražiai supakuotas.
Gardumyno Jurga neatstūmė net tada, kai neįstengė nuryti nė kąsnio. Užtepus deserto ant lūpų, Jurga tai jautė. Ji nebijodavo pasirodyti silpna ir nė karto neatstūmė jokios pagalbos.
„Esu dėkinga Jurgai – savo stiprybe ji išmokė mus visus nebijoti mirties, nebijoti apie tai kalbėti ir branginti gyvenimą, nes jis tik kartą duotas“, – sakė D.Ibelhauptaitė.
Ši stiprybė vėliau padėjo prižiūrėti motiną, sergančią neišgydoma neurologine liga. Mirus motinai režisierė žinojo, kad nieko neliko nepasakyta.
„Ji išėjo labai šviesiai ir aš likau labai šviesi. Mūsų buvimas kartu nebuvo paliestas jokių nesusipratimų. Tokios laikysenos išmokau iš Jurgos. Tokią stiprybę mes turime nešti ir kitiems“, – mokė D.Ibelhauptaitė.
Menininkės motina buvo išdidi. Jai buvo sunku vaikščioti, bet jokiu būdu nesutiko sėsti į neįgaliųjų vežimėlį.
Tačiau ši negalia nesutrukdė D.Ibelhauptaitei nuvežti motinos prie Baltijos jūros. Nuo Palangos centre įsikūrusios vilos „Ramybė“ eidamos iki paplūdimio moterys sugaišdavo apie 3,5 valandos, nes kas 50 metrų sunkiai serganti Dalios motina prisėsdavo pailsėti ant sudedamosios kėdutės.
Kartą prie jų prišoko dvi solidaus amžiaus moterys. Sužvėrėjusiais balsais jos ėmė rėkti ant Dalios: „Kaip jūs drįstate seną žmogų tampyti po miestą? Tai pasityčiojimas.“
Ši replika smeigė kaip peilis į širdį. Iš tokių istorijų, kiek nutiko per trejus metus, kol sirgo motina, Dalia galėtų parašyti knygą.
„Ką man reikėjo daryti? Pasiimti kėdutę ir tvoti per galvą, kad jos užsičiauptų? Mano mama sutriko, nesuprasdama, ko nori tos nepažįstamos moterys. „Mamyte, nesijaudink, tai apie mane“, – pasakiau jai“, – prisimena Dalia.
Režisierė ragino neatstumti sergančio žmogaus, nes liga gali užklupti kiekvieną. Menininkei pasitaiko dienų, kai kraujospūdžio viršutinė riba siekia 210 mm/Hg.
Toks kraujospūdis pavojingas, žmogus gali atsidurti intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyriuje.
Bet D.Ibelhauptaitė, kamuojama aukšto kraujospūdžio, sugeba toliau repetuoti spektaklį.
„Gal rizikuoju, užtat viskas puikiai išeina“, – iš savęs juokėsi režisierė.
Jei reikėtų svarstyti, ar kreiptis į onkopsichologą, ar į draugą, D.Ibelhauptaitė ilgai nedelstų: „Esu tokio būdo, kad pakeliui pas specialistą visiems viską išplepėčiau, nepažįstamiems žmonėms – taip pat, nes kartais jie būna objektyvesni nei artimieji.“
Tačiau yra daugybė žmonių, kuriems praverstų onkopsichologų pagalba. Šie specialistai į daug ką galėtų pasižiūrėti kur kas objektyviau nei paciento artimieji."
Onkopsichologas su ligoniu nėra susietas kraujo ir giminystės saitais. Jis sugebėtų išklausyti, su kokiomis mintimis sergantysis užmiega ir su kokiomis keliasi. Tokio atvirumo dažniausiai nebūna ligoniui bendraujant tik su šeimos nariais, kurių nenorima skaudinti.
Juk ne veltui gydytojai sako – jei yra vienas ligonis, šalia jo atsiranda dar krūva žmonių, kurie jaučiasi kaip ligoniai, todėl onkopsichologo pagalba būtina. Psichologinis neraštingumas, nejautrumas, emocinis šaltumas – daug yra dalykų, dėl kurių režisierei D.Ibelhauptaitei ypač skaudu: „Mes nemokame išreikšti jausmų, prisipažinti, kad mylime žmogų tokį, koks jis yra. Tik jam numirus sielvartaujame, grąžome rankas, kenčiame, suteikiame premiją po mirties, ant kapo statome paminklą, tarsi grąžiname jam skolą. O juk tai neturi jokios prasmės – turime džiaugtis tada, kai esame kartu.“
