Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos vadovė, psichologė psichoterapeutė Jolanta Navickienė mano, kad turėtume būti dėkingi „nepatogiems“ paaugliams, kurie savo negerais darbais primena, kad materialinės gėrybės negarantuoja laimingo gyvenimo.
– Kas lemia paauglių polinkį nusikalsti?
– Paprasčiausiai polinkį nusikalsti būtų galima paaiškinti formule „kaip jaučiuosi, taip ir elgiuosi“. Kitaip tariant, emociją galima laikyti viena iš pagrindinių elgesį nukreipiančių veiksnių. Be to, veikia ir daugiau faktorių. Jei iki tol suaugusieji vaikui dar buvo pakankami autoritetai, ir jis paklusdavo vien todėl, kad jie yra suaugusieji, tai paauglystėje vyksta vertybių perkainojimas ir naujų ribų išbandymas – ką jau galiu sau leisti?
Pro kritišką paauglio žvilgsnį neprasprūsta ir tai, kad taisyklės, kurių laikytis jis yra verčiamas, patiems suaugusiesiems praktiškai negalioja – jie elgiasi ir nesąžiningai, ir savanaudiškai, ir amoraliai. Šį didžiulį nusivylimą paaštrina ir organizme vykstantys audringi fiziniai pokyčiai, kurie nuspalvina paauglio veiksmus impulsyvumu, stiprumu, nenuspėjamumu.
Tokį aštrų vidinį fizinį, psichologinį ir dvasinį konfliktą išgyvenantis paauglys, prisidėjus nepalankioms išorinėms aplinkybėms, gali įvykdyti nusikalstamus veiksmus, tapti pavojingu ir sau, ir aplinkiniams.
– Paprastai linkstama manyti, kad nusikalsta tik vadinamųjų socialinės rizikos šeimų vaikai. Tačiau nuo vasaros mieste siautėję vagys ir plėšikai, kaip paaiškėjo, turi namus, šeimas, daugelio jų tėvai nėra alkoholikai, paaugliams iš pažiūros lyg ir nieko netrūksta...
– Pasakymas „jiems lyg ir nieko netrūksta“ yra mažų mažiausiai neatsakingas. Laimingi žmonės nusikaltimų nedaro. Nelaimingieji savo nelaimingumą išreiškia įvairiai: vieni užsidaro savyje, krinta į neviltį, depresiją, kiti pyksta ant viso pasaulio. Paradoksaliai nuskambės, tačiau galbūt turėtume būti net savotiškai dėkingi tiems „nepatogiems“ paaugliams, kurie, rizikuodami savo kailiu, primena mums, suaugusiesiems, kad namų ir visų juose esančių gėrybių turėjimas negarantuoja laimingo buvimo.
– Kaip apsaugoti juos nuo blogos aplinkinių įtakos?
– Atsakyti į šį klausimą kuo toliau, tuo darosi sudėtingiau. Nes „blogi aplinkiniai“, kurie daro įtaką paaugliui, yra ne tik draugeliai iš gretimo kiemo – su jais susitvarkyti būtų paprasta. Šviesti tėvus, mokyti juos konstruktyvių bendravimo su vaiku būdų irgi įmanoma, tai jau yra daroma (yra netgi specialus įstatymas, įpareigojantis tėvus, kuriems auklėjant vaikus ypač nesiseka, lankyti tam skirtus kursus).
Bet kas pajėgus susitvarkyti su masinėmis informacijos priemonėmis, kurios gyvena iš to, kad manipuliuoja žmogaus instinktais, sugriaudamos visus tabu, paleisdamos juos į laisvę virtualioje erdvėje ir neprisiimdamos atsakomybės už tai, kad virtuali erdvė paaugliui – tai realaus gyvenimo prieangis, taip smurtingas ir seksualizuotas gyvenimas ne tik legalizuojamas, bet ir propaguojamas.
– Kaip pastebėti paauglio elgesio pokyčius, į ką atkreipti dėmesį, kad vaikas nepasuktų klystkeliais?
– Netgi tų tėvų, kurie rūpinasi savo vaikais tiek, kiek reikia, ir taip, kaip reikia, galimybės nėra labai didelės, nes tai metas, kai vaikai, siekdami tapti savarankiški, atitrūksta nuo tėvų vertybių ir, deja, tai metas, kai daugumą jų įsiurbia masinė „kultūra“.
Ar tėvai pajėgūs susitvarkyti su valstybių politika, kuri visuomet visus klausimus sprendžia atsižvelgdama į verslo interesus ir tik po to juos šiek tiek „papudruoja“ moralinėmis vertybėmis?
Jūs klausėte psichologo nuomonės, o gaunate visai ne psichologinius atsakymus. Bet, manau, kad nagrinėjant nusikalstamumo augimo ir jo jaunėjimo problemą, atskaitos taškas yra ne psichologija. Taip, tėvų bendravimo su vaiku stilius yra ypač svarbus faktorius. Tačiau tai tėra visumos dalis, o visuma nėra palanki nei šeimai, nei vaikui.
– Ar sutinkate, kad daug paauglių elgesio problemų kyla dėl to, kad tėvai per mažai bendrauja su vaikais, per mažai domisi, kaip jiems sekasi, per mažai kartu leidžia laisvalaikio?
– Na, tikrai nenorėčiau, kad visa tai, ką pasakiau anksčiau, atimtų bet kokią viltį užauginti vaiką ne nusikaltėlį. Sunku būtų paneigti, kad tėvų bendravimas su vaiku yra labai svarbi sąlyga, padedanti perbristi klampų paauglystės liūną. Kita vertus, nereikėtų bendravimu laikyti rutininių klausimų iš serijos „Kaipsekėsimokyklojekiekgavai“ ir po to sekantį pamokslavimą.
Labai svarbu žinoti ir tai, ką vaikas išgyveno, kuo nusivylė, dėl ko apsidžiaugė, kas jį gąsdina, ko trokšta. Ne antroje vietoje yra ir tai, kaip tėvai bendrauja tarpusavyje, su kitais artimaisiais, kiek ir kokiais būdais jie patys atskleidžia savo išgyvenimus, kokių vertybių laikosi praktiškai. Na, o smagiai kartu praleistas sekmadienis – daug geresnis įrodymas paaugliui, kad jis yra tas, kuris mylimas, su kuriuo gali būti smagu, apie kurio laimingumą galvojama, negu graudulingas aiškinimas „Kaip labai aš dėl tavęs jaudinausi“.