Psichologė-psichoterapeutė Aušra Griškonytė įsitikinusi, kad gyvenimo posūkiams datos visai nesvarbios.
„Kodėl negalima pradėti keisti savo įpročių jau šią akimirką? Kodėl su naujais metais ar kita data reikia sieti išsilaisvinimą iš alkoholio, tabako vergovės, darboholizmo, beprotiško tempo ar tinginystės? Argi data, kad ir kokia reikšminga ji būtų, turi galios pakeisti mūsų gyvenimą?“ - klausia psichologė-psichoterapeutė.
– Apsispręsti kartais reikia daug laiko – dienos, savaitės, mėnesio, metų. Kodėl taip sunku priimti sprendimą?
– Žmonės dažnai atidėlioja savo sprendimus, sakydami, esą reikėtų apgalvoti savo žingsnius, reikia galutinai tam ryžtis, būtina apmąstyti pasekmes, kurios gali nutikti. Jie tikisi žengti tobulą žingsnį.
Kartą dalyvavau grupinės psichoterapijos sesijoje, kurią rengė britų psichoterapeutas Ronas Thompsonas. Viena grupės dalyvė apsipylė ašaromis ir iškankintu veidu ėmė guostis niekaip negalinti apsispręsti - skirtis su vyru ar ne.
Šiuo klausimu ji kankino save keletą metų, bet vis atrodė, kad galutiniam žingsniui trūksta tikrumo. Tad moteris vis laukė, svarstė visus „už“ ir „prieš“, vylėsi nuspręsti iki gimtadienio, iki Velykų, po to laukė atostogų pradžios.
Psichoterapeutas, klausęsis ašaringo pasakojimo apie pasiryžimo kančias, staiga paklausė moters: kaip ji mano, kiek laiko trunka apsisprendimas? Moteris sutriko, nutilo, susimąstė. Po to nedrąsiai prabilo: „Gal kokį mėnesį ar du“.
„Ne, – tarė R.Thompsonas, – apsisprendimas trunka tik sekundę“.
– Jeigu nuspręsti reikia tik akimirkos, tad kas tuomet mums trukdo pakeisti savo elgesį, nuomonę, įpročius? Apie ką galvojame, norėdami gyventi kitaip?
– Tie, kurie vis atidėlioja momentą, kai būtina padėti tašką, save kankina įvairiais apmąstymais.
Pavyzdžiui: ar neteks kęsti vienatvės tuštumos, jei išsiskirsiu su neištikimu sutuoktiniu? Ar pavyks susirasti kitą darbą, jei nutrauksiu ryšius su dabartine nekenčiama veikla? Koks man pasirodys pasaulis, kai išvysiu jį akimis, neužpiltomis alkoholio?
Žmonės bijo. Bijo suklysti. Bijo pasekmių sukelto skausmo. Bijo būti pasmerkti. Bijo išvysti nepadailintą tikrovę.
Norėdami suprasti, kas trukdo mums žengti į naują, geidžiamą ateitį, atkreipkime dėmesį į tai, ką darome, siekdami pakeisti savo gyvenimą. Kaip artinamės prie apsisprendimo starto linijos?
Gal įsakome sau: „Nuo rytojaus nė lašo alkoholio“, „privalai tuoj pat jį mesti“, „būsi ištižėlė, jei nepakeisi darbo“? Tuo tarpu kažkas mūsų viduje, nemėgstantis komandų ir įsakymų, tyliai kikena ir rezga pinkles mūsų ketinimams.
„Paversti spontanišką dalyką prievartiniu yra kone šėtoniška. Ko nors išmokstame natūraliai ir spontaniškai. Bet jei įsikalame į galvą, kad privalome, viskas pasidaro dirbtina“, – tvirtina italų psichoterapeutas Piero Ferrucci.
Išties – kodėl turėtume atsisakyti iki šios dienos mūsų gyvenimą užpildžiusių dalykų ir žengti į nežinios tuštumą? Kuo pakeisime tai, ką nusprendėme prarasti?
Apsisprendimas tarsi pastūmėja mus prie savęs pačių: kas aš esu, ko noriu, kaip galiu tai pasiekti. Ir netikėtai sau suvokiame vidinę savo gyvenimo sąrangą, jo planą – jį priimta vadinti gyvenimo tikslu.
Savęs pačių įsivaizdavimas – tai vaizdinys, kuris priartina prie geidžiamo tikslo arba užkerta kelius į jį. Svarbu žinoti, kad visi mūsų vaizdiniai turi skatinančios jėgos.
Tad reikia tik įsisąmoninti, ko norime, ir imsime judėti ta kryptimi.
– Tačiau ne kiekvienas geba įsisąmoninti savo troškimus. Kas tam kliudo?
– Pasiekti savo tikslus galime be titaniškų pastangų, tačiau turime žvelgti į save ne pro svetimų nuomonių ir lūkesčių šydą, bet aiškiai įsisąmonindami savo galimybes.
Dažnai mūsų nenoras pažinti save, vadovavimasis iš šalies primestais grožio, proto ar vertingumo kriterijais, atsisakymas eiti prigimties nužymėtu keliu ir nuveda į pragarą, kai gyvenimą užvaldo iracionalios neįsisąmonintos jėgos.
Gal todėl taip sunku tampa nuspręsti, kad sprendimo aktas – tai žvelgimo į save ir savo vidines galias aktas. Baisu tuomet, kai patys sau esame lyg kokie ateiviai iš galaktikos X, jei savyje pajėgiame įžvelgti tik rūką.
– Ar gali sprendimas gimti be abejonių, kalčių ar baimių?
– Viena brandaus amžiaus moteris, kuri ieškojo konsultacijų specialisto kabinete, ilgai bandė rasti atsakymą į klausimą: toliau toleruoti nuolatinius vyro „nukrypimus į šalį“ ar nutraukti šį ją skaudinantį ryšį.
Vieną dieną ji ryžtingai man tarė: „Šį savaitgalį daug galvojau apie save, gyvenimą, meilę. Daugiau nebegaliu. Vyras man sako, kad nepasikeis, o aš turiu jį tokį priimti.
Bet jei aš tai priimsiu, turėsiu pripažinti sau, kad tai, kuo tikiu, kas man svarbu, yra nulis. O to padaryti aš negaliu. Tai – mano lubos. Jei jas sulaužyčiau, manęs nebeliktų. Išnyktų mano asmenybė. Man tapo aišku, kad toliau gyvensiu be vyro“.
Kai ji pažvelgė į save, įvyko praregėjimas. Tik praregėjimas veda į tikrąjį apsisprendimą. Nebelieka jokių abejonių, kalčių ar baimių. Sprendimas iškyla iš mūsų gelmių lyg koks gintaro gabalėlis iš jūros dugno.
– Tad kaip patarsite pradėti naujus metus?
– Gal vertėtų juos pradėti ne pažadais, bet klausimais? Klausimais apie save, savo troškimus, viltis. Po to visus metus galėtumėte skirti atsakymų į juos paieškai.
Būtų įdomu tuos klausimus bei savo norus ir ketinimus surašyti ant popieriaus lapelio. Metų pabaigoje galėtumėte patikrinti, ko pasiekėte, kas nejučiomis įvyko, o ką pražiopsojote.
Amerikiečių psichosintezės specialistė Anne Yeomans teigė, kad gyvenime būna metas, kai kyla daug klausimų, į kuriuos dar nėra atsakymų. Tai metas išmokti mylėti pačius klausimus.
Argi naujų metų pradžia nėra tas metas?
Norėdami ką nors pakeisti gyvenime, darykite tai iškart, nelaukdami išskirtinės datos.
