Psichologė-psichoterapeutė A.Matulaitė: „Žmogus kūno neatiduoda, jis jį dovanoja“

Žmogaus pasirinkimas dovanoti savo kūną medicinos mokslui ar ne, yra itin sudėtingas klausimas. Apie tai, kas mus skatina, arba, atvirkščiai, kas sulaiko nuo pasiryžimo kūno donorystei, Vilniaus universiteto Studentų atstovybės (VU SA) padalinio Medicinos fakultete organizuotoje konferencijoje „Mirusieji moko gydyti“ kalbėjo klinikinė psichologė – psichoterapeutė, socialinių mokslų daktarė Agnė Matulaitė. Ji pabrėžė, kad šio klausimo svarstymas paliečia daugialypius žmogaus savęs paties, savo artimosios aplinkos, visuomenės, mokslo ir medicinos paslaugų suvokimo klausimus.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jan 2, 2014, 11:07 AM, atnaujinta Feb 18, 2018, 1:07 AM

Kas žmogui yra jo kūnas?

Pradedant nuo paties žmogaus, tai, ar žmogus ryšis tokiam žingsniui, labai priklausys, koks yra jo paties santykis su savo materialiąja dalimi, savo kūniškumu. Mes skirtingai suvokiame, kur mano „aš“ prasideda ir kur baigiasi. Vieniems į mano tikrojo „aš“ sąvoką įeina ir mano kūnas, tai yra neatsiejama mano dalis, prisiliesdami prie mano kūno – jūs liečiatės prie manęs, tuo tarsi peržengdami mano ribas. Kitiems „aš“ yra tai, kas vyksta mano vidiniame pasaulyje. Tad nuo to, kaip žmogus save suvokia, kaip vertina santykį tarp materijos ir dvasios, ir, koks jo asmeninis santykis su religija, pomirtiniu gyvenimu, taip pat priklausys jo apsisprendimas kūno donavimo klausimu.

Štai vienai žmonių grupei, pvz., Didžiojoje Britanijoje, reikšmingas motyvas donuoti savo kūną yra tai, kad jie turi įsitikinimą, „kad visa turi būti sunaudota iki galo, įskaitant ir mano kūną“, teigia dr. A.Matulaitė. Tad jiems atrodo, kad palaidotas žmogaus kūnas tik prisidės prie planetos teršimo, tuo tarpu puiku, jei jis dar gali būti kaip nors „perdirbtas“ ar „panaudotas“. Tačiau kai kuriems žmonėms šios mintys yra absoliučiai nepriimtinos ir net šventvagiškos ir tai kaip nors paveikti yra labai sunku.

Aiškumo ir procedūrinio paprastumo noras

Kita svarbi priežastis, sulaikanti žmogų nuo tokio pasirinkimo, yra informacijos, kaip tai padaryti, ir, kas, pasirinkus kūno donorystę, vyksta su kūnu konkrečiai, trūkumas. Žmogui svarbu žinoti, suprasti, kas yra kūno donorystė ir kaip jis, jei ryžtųsi, gali pareikšti tokią savo valią. Tuomet taip pat svarbu, kad būtų aiškios ir nesudėtingos donorystės įforminimo procedūros. Mat tai, kas nežinoma, kas neaišku ar mistifikuojama, gąsdina labiausiai. Kūno donorystė dovanojantįjį ir jo artimuosius atleidžia nuo laidotuvių rūpesčių, jų finansinės naštos, kadangi šiuo atveju tuo rūpinasi priimančios organizacijos darbuotojai. Anot psichologės - psichoterapeutės, kai kam ši maksimalaus altruizmo galimybė neapsunkinti savo artimųjų šiuo aspektu po savo mirties gali būti svarbus savo kūno donorystės motyvas.

Rytojaus kūno donorus kuriame šiandien

Vis dėlto tai, kas dažniausiai užmirštama ir kas iš tiesų gali būti viena svarbiausių priežasčių, skatinanti rinktis savo kūno donorystę medicinos mokslui arba ne, yra dabartiniai gydytojo – paciento santykiai. Žmogus donorystę gali suvokti kaip galimybę pasidalinti ir būti naudingu kitam asmeniui, ateities kartoms ir mokslui apskritai. Taip žmogus gali išreikšti rūpinimąsi kitų žmonių interesais ir bendrąja gerove. Vis tik tokiu atveju norą dovanoti dažnai lydi dėkingumo ir pasitikėjimo gavėjais, kad ir anonimiškais, jausmai. „Dalis žmonių pasirenka aukoti savo kūną vedami noro atsidėkoti, atsilyginti medikams už jų pagalbą ir sugrąžintą sveikatą, už supratimą ar už tai, kad buvo ištiesta ranka jų artimiesiems“, – teigia dr. A.Matulaitė.

Tačiau dr. A.Matulaitė atskleidė, kad būtent tai, kaip su pacientais elgiamasi šiandien, didžiąja dalimi nulems tai, kokio atsako sulauks visa medicinos sistema rytoj. Pavyzdžiui, pasiryžtant donorystei vienas pagrindinių atskaitos taškų gali būti tas, kokį elgesį su savo kūnu žmonės patiria susidūrę su medikais. Štai gydytojas V. Baron savo knygoje „Gydytojo užrašai“ taip prisimena savo vizitaciją – „Kai aš rūpestingai klausiau ūžesių paciento krūtinės ląstoje, jis ėmė manęs kažko klausti. „Tylos“, pasakiau, „negaliu Jūsų girdėti kol klausausi“, o dr. A.Matulaitės tyrimo dalyvė šitaip pasakojo apie savo prieš dvidešimt metų vykusį gimdymą: „Studentai medikai susirikiavo į eilę tikrinti, kaip atsivėręs mano [gimdos] kaklelis. Tik prisimenu klausimą – „ar gali jis pabandyti?“, „o po to – ji ir ji, gerai?“. Ir tu jautiesi kaip mėsos gabalas, kaip koks žaisliukas, įrankis ar mokymosi priemonė, bet kas gi belieka – tyli ir kenti...“. Tad, anot dr. A.Matulaitės, „jei medicinos mokslus krimtę specialistai su manimi dabar elgiasi taip, tarsi prieš juos būtų tik mano kūnas, nekreipdami dėmesio į mano vidinius poreikius – greičiausiai man kils mintis, kad vargu ar galėsiu tikėtis geresnio elgesio su savo kūnu po savo mirties“.

Ir visiškai kas kita, jei, net ir išgyvendamas trauminę patirtį, su jį slaugančiu mediku žmogus jausis taip, kaip ši besilaukianti moteris: „Kai nėštumo metu ėmiau kraujuoti, akušerė suprato mano ašaras, neskubėjo ir labai rūpestingai, „motiniškai” paaiškino, ką turiu daryti, užjautė mane, išgyvenančią tokį stresą. Tada pagalvojau kaip tai yra gražu, ir tu tiesiog pajunti, kad nori kažkuo atsilyginti tokiai vietai, tokiems žmonėms, nes jie dirba labai gerą darbą ir leidžia žmonėms džiaugtis savo patyrimu”, – citata iš dr. A.Matulaitės disertacijos. Taigi, tik gyvas, pagarbiai ir globojančiai besielgiančio gydytojo, slaugės ar seselės pavyzdys ir mokslo grynumas bei pagrįstumas sukuria pasitikėjimą gydytojais, medicina ir mokslu apskritai.

Suprantama, kad pervargusiam ir dažnai milžinišką darbo krūvį turinčiam medikui tai nėra lengva. Galbūt net kaip tik norisi atitolti emociškai, kad nepajustum svetimo skausmo. Tačiau, kalbant apie psichologinį kūno donavimo aspektą, vienas labiausiai skatinančių veiksnių ko gero ir yra tvirtas dabartinių pacientų žinojimas ir pasitikėjimas, kad tie gydytojai ar jų mokytojai, kurie gaus mano kūną, elgsis su juo su derama pagarba. „Dovanoti norime tiems, kuriuos mylime ir gerbiame, tiems, kurie supras, kokią reikšmingą dovaną priima, bei gebės ją tinkamai įvertinti.“ Tai skatina dovanoti, nes leidžia tikėti, kad mano dovana bus priimta tinkamai ir pagarbiai. Jei negaliu pasitikėti, nesiryžtu dovanoti.

Taigi, apibendrinant, „žvelgdami į kūno donorystės klausimą iš psichologinio taško, esame labai arti žmogaus emocijų ir vidinių išgyvenimų“, pastebi dr. A.Matulaitė. Būdami taip arti galime pamatyti, kokios žmogiškos baimės, motyvai, kilnūs norai ir jausmai lydi pasiryžimą donuoti kūną. Gilinimasis į šiuos klausimo aspektus veda prie minties, kad kūno donorystė – tai galimybė įteikti bene didžiausią dovaną, kurią vienas žmogus, palikdamas šį pasaulį, gali įteikti ateities kartai taip išreikšdamas pagarbą, dėkingumą ar pasitikėjimą ja.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.