Daugelis mano, kad geriau artimąjį palaidoti nei visą gyvenimą kankintis nežinioje. Tačiau kiekviena dingusiojo istorija sukrečia, palikdama žaizdas sieloje.
Dingusiųjų be žinios lietuvių skaičius itin išaugo, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Atsivėrus sienoms prasidėjo didžioji emigracija.
Nors dabar ji sumažėjusi, tačiau iki šiol žmonės vyksta svetur užsidirbti pinigų, tikisi lengvai įgyvendinti svajonę. Susidūrę su sunkumais, slegiami skolų jauni vyrai palūžta psichologiškai. Praradę orientaciją, neturėdami lėšų jie tiesiog pasimeta svetimuose miestuose. Kaip juos surasti?
Nepalieka net adreso
Dažnai žmonės vyksta tiksliai net nežinodami kur, nepalieka tikslių duomenų artimiesiems, nepalieka adresų. Kai susisiekti su išvykusiuoju nepavyksta kelias savaites ar mėnesius, artimieji pradeda nerimauti. Tačiau ką jie gali padaryti, jei nieko tiksliai net nežinojo?
Būna, kad žmonės patys kruopščiai suplanuoja savo „dingimą“. Tiesiog išvažiuoja į užsienį ir nebendrauja su artimaisiais. Jaunos merginos iš nedarnių, girtaujančių šeimų ar iš globos įstaigų dažniausiai patenka į prekeivių žmonėmis rankas. Jos patiki gražiais pažadais apie naują gyvenimą užsienyje, gerą darbą, didelius pinigus.
Vaikai ilgisi tėvų meilės
Psichologai įspėja, kad dažniausiai į blogas rankas patenka tie vaikai, kurie nejaučia tėvų meilės. Prieš keletą metų Lietuvoje buvo apskaičiuota, kad maždaug 25 tūkst. ar net daugiau vaikų gyvena be tėvų, nes šie emigravę į užsienį uždarbiauti. Vaikai jaučiasi nesaugūs, nelaimingi. Saugumo jie ima ieškoti gatvėje, todėl dažnai patenka į blogas kompanijas.
Įgyvendinant Lietuvoje projektą „Nebėk iš namų“, atlikti tyrimai atskleidė, kad net 19 proc. Vaikų kada nors planavo pabėgti iš namų. Tai daug. Iš ketinusių taip pasielgti vaikų, net 40 proc. jau kartą buvo pabėgę iš namų, kuriuose nerando šilumos, meilės ir supratimo.
Labiausiai kankina nežinia
Nepalūžti, nesugniužti, sutelkti visas jėgas dingusiojo paieškai ir ruoštis atsisveikinti yra patarusi dingusiųjų artimiesiems vilnietė psichologė Rūta Bačiulytė.
Žmogaus dingimas jo artimiesiems sukelia jausmų chaosą - liūdesį, gedulą, baimę, viltį. Labiausiai slegia neapibrėžtumas, nežinia yra sunkiau pakeliama nei konkreti situacija. Todėl artimieji dažnai prisipažįsta, kad jiems būtų geriau, jei tas žmogus būtų miręs nei dingęs.
Dėl nežinomybės artimasis atsiduria neaiškioje situacijoje – jis negali nei gedėti, nei atsisveikinti. Mirtis suvokia kaip baigtis, o dingimas suteikia vilties. Žmogaus dingimas kankina artimuosius. Jų jausmai – išbalansuoti, tai trukdo gyventi.
Tad pirmiausia reikia dėti daug pastangų bandant sužinoti, kur prapuolė žmogus.
Artimieji dar labiau išgyvena, kai jiems negali padėti teisėsauga. Jei paieška neduoda vaisių, pagalbos galima ieškoti atsisukant į tikėjimą. Arba savo sieloje palaidoti tą žmogų – atsisveikinti su juo.
Būtina išmokti susitaikyti su nežinomybe
Fiziniai veiksmai turėtų būti lygiagretūs psichiniam procesui. Jeigu artimieji širdyje atsisveikino su dingusiuoju, nepatarčiau visų jo daiktų laikyti namuose.
Simboliškai reikėtų atsisveikinti ir su daiktais, nebent ką nors pasilikti prisiminimui.
Atsisveikinimas yra lengvesnis, jei tai, kas susiję su mirusiu žmogumi, ištrinama, panaikinama. Kai kurie žmonės, kurių ryšys su dingusiuoju buvo labai tvirtas, netgi nepaliečia nė vieno daikto jo kambaryje.
Bet tai irgi laikyčiau psichologiniu sutrikimu – pradingėlis vis dar egzistuoja artimųjų vaizduotėje. Tokios iliuzijos trukdo gyventi.
