Visais šiais atvejais žmogų apimanti baimė yra visiškai normalus jausmas, nes jis susiduria su nežinomu reiškiniu, nepatirtu jausmu, atsiduria pavojaus akivaizdoje ar gali apsijuokti.
Stiprus širdies plakimas ir streso metu išsiskiriantys hormonai – tai evoliucijos palikimas. Mūsų protėviai išgyveno, nes, nenorėdami tapti alkanų lokių aukomis, nuo jų bėgo, kiek kojos nešė.
Gelbėdamiesi nuo chuliganų galime šokti į taksi, bet neretai nedrįstame užkalbinti savo svajonių moters ar vyro. Tie, kurie niekuomet neįsiklauso į savo baimės jausmą, anksčiau ar vėliau patenka į nemalonią padėtį.
Žmonės jaučia baimę, kai reikia atsisakyti jau išbandytų kelių. Tuomet jie svarsto, įvertina galimą riziką ir naudą. Noras leistis į nuotykius ir baimė kovoja tarpusavyje. Šių grumtynių rezultatas nurodo išeitį – atsisakyti ar drąsiai priimti naujus gyvenimo iššūkius.
Visur regi katastrofą
Tačiau kai kurie žmonės patiria baimę ir tokių situacijų metu, kurios kitiems atrodo visiškai nepavojingos.Jie ilgai negali išsivaduoti iš baimės gniaužtų, beveik nesugeba kontroliuoti savęs.
Neretai žmogų apima bejėgiškumas, panika, ima svaigti galva, pykina, dreba rankos ir kojos, padažnėja pulsas. Tokiam žmogui net atrodo, jog jį ištiko infarktas. Jie kenčia nuo baimės sukeltų neurozių.
Ekspertai išskiria kelias baimės sukeltų neurozių rūšis.
Kartais žmonės liguistai rūpinasi viskuo ir visais. Jiems atrodo, kad vaikas gali pakliūti į nelaimingą atsitikimą, automobilio degalų bakas gali sprogti, o kolegos rezga intrigas.
Jie nuolat jaučia artėjančią katastrofą ir dėl to tampa perdėtai nervingi, įsitempę, juos gali užplūsti karščio bangos ar skrandžio skausmai.
Didelėje erdvėje jaučiasi bejėgiai
Neretai žmonės serga vadinamąja agorafobija. Jie baiminasi didelės erdvės, pavyzdžiui, plačios gatvės, vengia viešų susibūrimų – kino teatrų, eilių prie kasų, traukinių, kur jie jaučiasi bejėgiai ir negalintys pabėgti nuo netikėtai užklupusių baimės priepuolių.
Nuo sociofobijos kenčiantiems asmenims būdingas per didelis drovumas bendraujant su žmonėmis, baimė kalbėti prieš auditoriją, didesnis abejojimas savimi ir perdėtas kuklumas.
Tokie žmonės save laiko nevertais darbe užimti aukštesnes pareigas, nepaprastai bijo, kad juos blogai įvertins, nesiryžta išsakyti savo nuomonės, bijo dalyvauti posėdžiuose ar pobūviuose, kraštutiniais atvejais nutraukia bet kokius socialinius ryšius.
Raminamieji vaistai nepadeda
Amerikiečių tyrėjai išskyrė net 530 baimės „sukėlėjų“. Jie galėtų tapti fobijų, kurioms reikia specialaus gydymo, priežastimi – pradedant baime skalbti, maudytis ir baigiant baime patirti pavydą.
Labiausiai žmonės bijo gyvūnų – žiurkių, vorų, kai kurios aplinkos – aukščio, tamsos, medicinos procedūrų – injekcijų, dantų taisymo, būti uždaroje erdvėje – lėktuve, keltuve.
Jei žmogus ilgai ko nors bijo, pasekmės gali būti dramatiškos. Amerikoje atlikti sociofobijos kamuojamų asmenų tyrimo rezultatai byloja, kad kas antras jų neturi partnerio, kas trečias – linkęs sirgti depresija, kas dešimtas – alkoholikas. Šių žmonių tyko šešis kartus didesnė rizika baigti gyvenimą savižudybe nei kitų.
Panašios tendencijos galioja ir ligoniams, kurie serga kitomis baimės formomis. Jei tokie žmonės nesigydo, jų darbingumas sumažėja perpus, 50-70 procentų jų kenčia nuo depresijos.
Savo ligą jie mėgina įveikti raminamaisiais vaistais, bet šie tik trumpam prislopina simptomus, o šiems medikamentams gali atsirasti liguistas potraukis.
Mokslininkai neranda atsakymų
Kodėl šių žmonių sąmonėje baimė įsišaknyja taip giliai? Į šį klausimą mokslas dar negali išsamiai atsakyti. Tai labai priklauso nuo ligos formos.
Manoma, kad kai kurioms fobijoms atsirasti įtakos turi genetika. Tai pasakytina apie padidėjusią baimę ir paniką. Tačiau nėra jokių įrodymų, kad galima paveldėti agorafobiją ar sociofobiją.
Antras veiksnys – šeima. Teigiama, kad tokias specifines fobijas kaip baimė vorams ar nešvarai, vaikai gali perimti iš tėvų.
Psichologai teigia, kad sociofobija susiformuoja tuomet, kai vaikystėje vaikui nediegiamas pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis.
Didesnė baimė gali atsirasti ir dėl auklėjimo, jei vaikas augo tarsi šiltnamyje ir net nebuvo pajutęs normalių baimę keliančių situacijų.
Užtenka išsigąsti tik kartą
Kartais pakanka vienos kibirkštėlės, kad ši įžiebtų daugelį metų besitęsiančią kankynę. Tas, kuriam teko patirti mirtiną baimę, kai lėktuvas buvo priverstas nusileisti sugedus varikliui, tikriausiai negreit ryšis vėl skristi.
Žmogus, kuriam nors kartą yra įkandęs didelis šuo, vėliau trauksis iš kelio ir mažiausiam keturkojui.
Dėl ilgalaikio baimės jausmo pasikeičia galvos smegenyse vykstantys procesai, neuromediatorių veikla.
JAV mokslininkas Josephas LeDouxas nustatė, kad netinkama neuromediatorių veikla – tai migdolinio branduolio sutrikusios funkcijos pasekmė. Šis limbinėje sistemoje esantis migdolų formos nervinių ląstelių darinys žaibiškai reaguoja į išorinius dirgiklius.
Jeigu žmogus savo kelyje pamato pailgą objektą, migdolinis branduolys per sekundės dalį nusprendžia, ar gresia pavojus.
Jei atsakymas teigiamas (nuodinga gyvatė), organizmas pasirengia kovoti: antinksčiai gamina streso hormonus, kepenys išskiria cukrų, plaučiai pumpuoja deguonį į venas tam, kad būtų pasirengta dviem pirmykštės baimės reakcijoms (sprukti arba kautis!).
Bet jei tai buvo tiktai lazda, šią žinią gavęs migdolinis branduolys nuslopina kylančią paniką.
Tačiau ligonių, kurie kenčia nuo fobijų, minėtas pavojaus atšaukimo signalas nebeveikia. Užuot jį nuslopinęs, migdolinis branduolys net nustatytus streso simptomus klaidingai suvokia kaip išorės grėsmę ir sustiprina organizmo reakciją į baimę.
Bijai aukščio? Lipk ant uolos
Ar galima atsikratyti padidėjusios baimės ir fobijų?
Psichologai, psichiatrai bei terapeutai sukūrė veiksmingas programas, padedančias nugalėti baimę. Pavyzdžiui, bijantieji aukščio lanko laipiojimo uolomis kursus.
Sergantiesiems padeda ir atitinkami antidepresantai, kurie gali užkirsti kelią chaotiškai neuromediatorių veiklai galvos smegenyse.
Juo anksčiau bus diagnozuotos baimės priežastys, tuo didesnė tikimybė ją nugalėti.
