Mano vyras nesupranta, kodėl man norisi kartais moteriškos kompanijos. „Kaip tu gali ištverti su tomis moterimis, kurios nėra tau kraujo giminės? Kas tave su jomis sieja?“ - nuolat girdžiu priekaištus. Jis nenori manęs išleisti iš savo akiračio.
Kartą neištvėrusi jam atsakiau: „Ne tavo reikalas“. Tada jis pradėjo mane stebėti iš toli – su kuo kalbu telefonu, kam atsakinėju į laiškus. Kai jis rytais mane veža automobiliu į darbą, jei rašau kokiai nors draugei žinutę, jis ima niurnėti. Gal jis pyksta, kad neskiriu jam pakankamai dėmesio?
O kai sakau jam: „Žinai, noriu su tavimi pasikalbėti“, jis man sako: „O apie ką kalbėti? Vakar juk pasikalbėjome“.
Taip ir leidžiame vakarus – aš salone su mezginiu prie televizoriaus, o jis – kitame kambaryje prie interneto. Ar čia gyvenimas?
Prisimenu, kartą jaunystėje skaičiau knygą, nepasakyčiau dabar, kas ją parašė, gal koks užsienietis. Ten buvo minima tokia scena – moteris sėdėdama savo kambaryje girdi, kai jos vyras kitame kambaryje varto laikraštį. Mirtina tyla, net šiurpu. Todėl aš būtinai užsispyriau, kad mes su vyru įsigytume bent šunį.
Žinote, pastebėjau, kad dabar jis su šunimi kalba daugiau ir dažniau nei su manimi. Ką man daryti?
Sandra
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt
Rita Zykienė,
psichologė psichoterapeutė:
"Keliais pavyzdžiais aprašyta situacija yra tik matomoji „ledkalnio“ viršūnės pusė. Labai daug ko nematome, nežinome: kiek laiko gyvenate kartu, kokį darbą dirbate Jūs ir Jūsų vyras, kokie jūsų temperamentai, interesai, pomėgiai, ar auginate vaikus, ar turite bendrų tikslų, bendrų svajonių, kaip sprendžiate konfliktus, kaip išreiškiate jausmus ir panašiai. Todėl ir komentaras gali būti bendro pobūdžio.
Iš laiško tono ir vertinimų jaučiamas jūsų priešiškumas vyro atžvilgiu. Tokia frazė kaip „ne tavo reikalas“, spėliojimas „gal jis pyksta, kad neskiriu pakankamai jam dėmesio“, rodo tik nenorą viską išsiaiškint.
Situacijos dėl bendravimo su draugėmis gali būti tik proga išsilieti tarp jūsų su vyru tvyrančiai įtampai. Pasistenkite vienas kito atsiprašyti ir atnaujinti tarpusavio pagarbą.
Jeigu jaučiate, kad šeimoje pradeda įsivyrauti „vienatvės dviese“ fenomenas, natūralu, kad nerimaujate dėl nesikalbėjimo.
Raskite tinkamą laiką ir vietą savo jausmams išsakyti. Pabandykite konkrečiau suformuluoti savo poreikius - ar jums reikia, kad vyras dažniau išklausytų, domėtųsi jūsų jausmais, norais, planais. O gal jums labiau reikia, kad jis pats daugiau kalbėtų, dalintųsi savo jausmais, mintimis, dienos įspūdžiais? Pasidomėkite, kaip jis jaučiasi ir ką galvoja apie tai.
Pastebėta, kad asmenys, kurių darbas susijęs su kitais žmonėmis, pavyzdžiui, mokytojai, gydytojai, pardavėjai, policininkai, psichologai, vadybininkai, grįžę namo nebeturi tiek energijos intensyviai emociškai bendrauti ir su šeimos nariais.
Visiems būtinos tylos, vienatvės pauzės, kad žmogus pailsėtų atsigautų tarsi „persijungtų“ iš profesinio gyvenimo į asmeninį.
Aptarkite su sutuoktiniu savo skirtingus bendravimo poreikius, galimybes.
Išsiaiškinkite, dėl kokių priežasčių kyla šie nesutarimai, ar dėl skirtingų profesijų, ar skirtingų asmenybių, ar skirtingo požiūrio į šeimos ribas , ar dar dėl kitų priežasčių.
Pateikiau keleta atsakymų į jūsų klausimą „Ką man daryti“. Manau, tai paskatins jus ir jūsų sutuoktinį suprasti ir toleruoti skirtumus, ieškoti ir priimti bendrą sutarimą".