Abejingumo kaina yra labai didelė – tai viena priežasčių, kodėl visuomenėje daugėja skriaudų, neteisybės ir nusivylimo.
Vykstančios už mokyklos ribų patyčios skriaudikams ypač parankios. Jie neretai jaučiasi „saugūs“, nes žino, kad čia mažesnė tikimybė būti pastebėtiems, atpažintiems ar sustabdytiems.
Reaguoti į vaikų agresyvų elgesį gatvėje greta esantiems nepažįstamiems žmonėms kartais atrodo nesaugu, kartais tiesiog neaišku, kaip tą galima padaryti, ar sunku įvertinti, kas vyksta tarp vaikų. Gal jie tik taip žaidžia?
„Vaikų linijos“ psichologė ir savanorių mokytoja Jurgita Smiltė Jasiulionė tikino, kad tokiais atvejais kiekvienas žmogus gali parodyti savo poziciją - „Aš nepritariu tam, ką matau“.
Norint sustabdyti patyčias reikia kelių ryžtingų veiksmų, pavyzdžiui, prieiti arti netinkamai besielgiančio vaiko. Galima taip pat užkirsti kelią netinkamiems veiksmams, pavyzdžiui, atsistoti tarp skriaudžiamojo ir skriaudėjo.
Didelį poveikį gali turėti taip pat įspėjimas - garsiai, aiškiai ir tvirtu tonu paprašyti liautis taip elgusis. Svarbu, kad skriaudikas pajustų, kad jam nepritaria greta esantys žmonės.
„Negalime visiškai išnaikinti patyčių, bet galime sumažinti patyčių mastą“, - pripažino psichologė J.Smiltė Jasiulionė.
Kaip prakalbinti tylintį vaiką?
Kartais praeina daug laiko, kol tėvai sužino, kad iš jų vaiko tyčiojamas.
Patiriantys patyčias vaikai nedrįsta pasakoti apie tai tėvams dėl daugybės priežasčių, pavyzdžiui, nenori tėvų jaudinti, jaučia gėdą, kad negali patys apsiginti, abejoja, kad nuo pokalbio su tėvais kas nors pasikeis ar bijo skriaudėjų keršto.
Kartais vaikai gali jaustis kalti dėl vykstančių patyčių, jiems gali atrodyti, kad patys išprovokavo skriaudėjus, arba jie gali išgyventi gėdą, jog nesugeba apsiginti nuo skriaudėjų.
Kaip elgtis įtarus, kad vaikas patiria patyčias, tačiau kalbėti atsisako?
„Vaikų linijos“ specialistai yra pasiūlę tėvams tokią veiksmų programą:
- neskubinti vaiko, leisti pačiam pasirinkti tinkamą laiką ir net tinkamą žmogų išgyvenimų pasidalinimui;
- vaikui pradėjus kalbėti, svarbu dėmesingai jo klausytis, nepertraukinėti, nekritikuoti, o skatinti kalbėti, teirautis, ką jis pats mano apie savo situaciją, ko jis norėtų, ką siūlytų daryti;
- skriaudžiamam vaikui ypatingai svarbu netylėti, bet būtinai pasakoti apie įvykusias patyčias. Kartais vaikai bijo ar nenori prasitarti suaugusiems, bet svarbu suprasti, kad vaikai patys retai gali susitvarkyti su patyčiomis ir jiems yra būtina suaugusiųjų pagalba mokykloje ir namuose;
- patiriančiam patyčias vaikui reikia supratimo ir galimybės, su kuo nors kalbėtis apie tai, kaip jis jaučiasi ir kas su juo vyksta;
- prieš pradedant veikti, svarbu atsižvelgti į vaiko poreikius, pasistengti priimti sprendimą kartu su juo – kartais vaikai bijo pasakoti apie patyčias suaugusiems, nes nerimauja dėl jų skubotų veiksmų;
Daug kas priklauso ir nuo tėvų pozicijos, jų gebėjimo paruošti vaiką susidurti su sunkumais, paaiškinti jam, kad patyčios nėra bendravimo ypatybė, o netinkamas elgesys, kurio negalima toleruoti. Tokių taisyklių sąrašas nėra ilgas:
- tėvai turėtų pasirūpinti tuo, kad vaikas būtų emociškai pasiruošęs, jeigu kartais tektų susidurti su patyčiomis;
- patikimo suaugusiojo buvimas šalia vaiko, jo išklausymas ir supratimas gali padėti vaikui išlaukti, kada situacija bent kiek pasikeis;
- būtina su vaiku kalbėti, diskutuoti smurto, patyčių ar kitokio agresyvaus elgesio temomis, bandyti suprasti jo požiūrį į šiuos dalykus, pasakyti, tėvams pasakyti, koks yra jų požiūris bei jį argumentuoti, kalbėti apie agresyvaus ar smurtinio elgesio pasekmes;
- kartais tėvams verta patiems apsilankyti mokykloje ir apie vykstančias patyčias pasikalbėti su klasės auklėtoju, tačiau prieš tai būtina pasitarti su vaiku;
- būtini pokalbiai su nepilnamečiais skriaudikais ir jų tėvais.
Kovo 24-30 d. kviečiame prisijungti prie iniciatyvos „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ“. Daugiau informacijos - portale bepatyciu.lt