Pasak Agnės, ji vestuves labiau mėgsta koordinuoti negu planuoti. Tai darbas prižiūrėti, kad viskas, ką suplanavo jaunieji, vestuvių dieną vyktų sklandžiai.
- Ar alytiškiams reikia vestuvių planuotojos?
– Daugelis mano jaunųjų yra kilę iš Alytaus, bet tuokėsi ir šventė ne Alytuje. Alytuje tiesiog nėra daug erdvių, kur švęsti vestuves. Dažniausiai vestuvių planuotojo prireikia užsienyje gyvenantiems žmonėms, grįžtantiems į Lietuvą susituokti – jie negali per atstumą pasirūpinti vestuvių reikalais.
Vestuvių planavimas man yra kaip pomėgis, kurio aš nenoriu paversti verslu. Dažnai pažįstami žmonės pasikviečia išgerti arbatos ir pasikalbėti apie jų vestuves. Džiaugiuosi galėdama jiems patarti.
Jaunieji pirmiausia turi pamatyti savo šventės viziją. Jeigu vestuvės standartinės ir jų scenarijus visiems žinomas – kam reikalingas vestuvių planuotojas.
- Nėra mokyklos, kurioje mokytų vedybų planuotojo profesijos. Kaip to išmokstama?
– Svarbu žmogaus asmenybė. Jeigu žmogus yra negatyvus, neturi derybininko įgūdžių – jam nepvyks. Reikia sugebėti žmones prakalbinti. Jaunavedžiams visada užduodu paprastą klausimą: kas yra tarp jūsų bendro? Ir turbūt 90 procentų jaunųjų spontaniškai atsako – nieko. Bet aš užduodu šimtą kitų klausimų, kol jie vis tiek atsako į kurį nors vieną.
Kartą beveik valandą klausinėjau nuotakos. Ji buvo įsitikinusi, kad tarp jos ir būsimo vyro nėra jokių bendrumų. Šalia jos sėdėjusi mama pasakė: jie abu pamišę dėl ledų. Kai žmonės tuokiasi, jie nebūtinai turi turėti daug panašumų, bet reikia atrasti grūdą, iš kurio išaugs vestuvių šventė. Vestuvių planuotojas būna kaip veidrodis, kuris atspindi, kokios vestuvės turi būti.
- Kokie dalykai vestuvėse jums nepatinka?
– Nenorėčiau organizuoti vestuvių su balandžiais ir limuzinais. Su balandžiais vieną kartą teko susidurti, bet daugiau nenorėčiau. Jaunoji taip bijojo juos paleisti, kad aš jau norėjau tai padaryti vietoj jos.
- Ar buvo atvejų, kai atsisakėte dirbti su jaunavedžiais?
– Taip. Kartais jaučiu, kad patys jaunavežiai juda į skirtingas pasaulio šalis ir man sunku valdyti vestuvių planavimą. Tada geriausia jų atsisakyti. Dažnai jau per pirmą susitikimą pajaučiu, ar galėsiu su jais dirbti.
- Jaunieji dabar labai anksti pradeda planuoti vestuves. Prieš kiek laiko reikia pradėti organizuoti šventę, kad viskas būtų suspėta laiku?
– Nėra tokio recepto. Savo vestuves suplanavau per dvi savaites. Pati šventė, jos sudėtingumo lygis nurodo prieš kiek laiko reikia pradėti. Geriausia – prieš metus.
- Kiekviena vedybų planuotoja turi gudrybių, kuriomis vilioja klientus. Ko galima tikėtis iš jūsų?
– Reikėtų paskambinti mano jauniesiems (juokiasi). Manau, kad aš tiesiog padedu visiems vestuvių dalyviams orientuotis situacijoje. Kai žmogus ruošia vestuves, jaučia stresą. Nuotakos siaubūnės neišgalvotos. Vedybų planuotojas turi būti kaip psichologas, žinantis ką ir kada pasakyti.
- Ar žmonės vis dar mėgsta pompastiškas vestuves? Kokios buvo jūsų organizuotos vestuvės?
– Visos didelės.
- Vestuvių dydį lemia finansai?
– Nežinau, nuo ko tai priklauso. Mano pirmieji jaunavedžiai buvo pasiturintys. Tolesnių vestuvių biudžetai taip pat buvo dideli.
Manęs klausia, už ką tau moka, koks tavo darbas. Sakau: moka už tai, kad aš bendrauju su atlikėjais, aptarnaujančiu personalu ir kitais žmonėmis vestuvėse, padedu jiems susikalbėti. Jei viskas gerai, mano darbo niekas nepastebi, bet jeigu būna kažkokių problemų, aš galvoju, kaip man jas išspręsti vienai, neįtraukiant jaunųjų.
- Organizavote tik dideles vestuves. O ar paprastas eilinis žmogus gali pasisamdyti vestuvių planuotoją? Ar tai daug kainuoja?
– Gali. Aš pati esu už labai mažą vestuvių biudžetą, nes ne nuo išleistų pinigų gyvenime priklausys laimė. Kartą planavau vestuves, kuriose biudžeto nebuvo. Vestuvės buvo ekologiškos, savoje sodyboje, su liaudies rateliais ir sėdėjimu ant šieno. Kokybė ir prabanga turi savo kainą. Reikia apgalvoti vestuvių prioritetus, o ne pulti viską užsakinėti ir samdyti.
- Jūs nuo ryto iki vakaro dalyvaujate vestuvėse. Ar jaunieji papuola į kurioziškas, nenumatytas situacijas? – Visi mano jaunieji buvo pašėlę, tad visko būta. Buvo viena nuotaka, kuri labai nemėgo šokti, bet jaunikis per vestuves paprašė: būk gera, žinau, kad tai neįtraukta į tavo darbo sutartį, bet pašok su manimi.
O vieną kartą ant vestuvių automobilio vietoj baltų pastelinių gėlių prikabino margaspalves. Floristai įdėjo ne tas gėles. Bet viskas baigėsi sėkmingai.
- Kaip keičiasi vestuvių mados? Ar dar yra išlikusių senųjų tradicijų?
– Nuo asmenybių priklauso, ar jos nori maištauti ir laužyti tradicijas. Kartais tradicijų laužymas suteikia pozityvių dalykų. Vienose vestuvėse vietoj puokštės metimo jaunoji sumanė įteikti puokštę. Netekėjusios merginos sustojo ratu, nuotakai užrišo akis ir tada ji vienai iš jų įteikė puokštę.
Duona ir druska bei namų židinys vestuvėse būna visada, jei tik jos nėra itin modernios. Jaunųjų tėvai nori šių tradicijų laikytis ir, manau, reikia jiems leisti.
Neturėjau nė vienų vestuvių su piršliais. Piršlių funkciją perima vedėjai.
- Kurios vestuvės jums labiausiai įsiminė?
– Praėjusią vasarą buvau ispanų vestuvių koordinatore. Šios vestuvės buvo tobulos. Svečiai nebijojo rodyti jausmų, buvo linksmi, nesuvaržyti – lietuviams to trūksta.
- Jums patinka vestuvės penktadieniais. Kodėl?
– Kiekviena diena kažką reiškia. Šeštadienį žmonės linkę būti asketiškais, tądien rekomenduojama tamsiai rengtis. Ši diena nėra tinkamiausia vestuvėms. Penktadienis – diena, kurią globoja Venera. Žmonės to nežino. Pasirenka šeštadienį, nes bus patogu giminėms. O be to – švenčiant penktadienį daug ką galima užsakyti pigiau.
- Kiekvienai nuotakai labai svarbi vestuvinė suknelė. Vienos renkasi labai ilgai, kitos – spontaniškai. Kas svarbiau renkantis suknelę: grožis ar patogumas?
– Aišku, kad grožis (juokiasi). Mano nuotakos buvo apsisprendusios, turėjo stiliaus jausmą. O kaip atrasti tobulą suknelę – nežinau. Kiekviena turi savo viziją. Aš manau, kad vestuvinė suknelė turi būti ilga. Yra tam tikri kertiniai dalykai, neišjudinami momentai, kurių reikia laikytis.
- Kuri vestuvių dalis jums labiausiai patinka?
– Bažnyčia.
- Nesusijaudinate, kai jaunieji prisiekia vienas kitam amžiną meilę?
– Susijaudinu, tai normalu. Viena nuotaka per savo vestuves labai norėjo išgirsti „Ave, Maria“ giesmę, bet giesmininkai jos nemokėjo. Tačiau per vestuvių ceremoniją giesmė vis tiek buvo – ją suorganizavo nuotakos draugai. Kai jaunoji atėjo į bažnyčią ir ją išgirdo, apsiverkė iš laimės. Tokios akimirkos tikrai jaudina. Reikia atsižvelgti į tai, ką žmogus mėgsta. Jeigu jam svarbiausia giesmė, kam investuoti į fejerverkus.
- Dabar kunigą galima nusivežti kur tik nori. Žmonės tuokiasi prie jūros, gamtoje. Jūs už ar prieš tokius sprendimus?
– Man bažnyčia yra kultūros, ne tikėjimo simbolis. Buvo, kad kunigą persivežė iš vienos bažnyčios į kitą, nes bažnyčia tiko, bet kunigas ne. Jeigu žmonės gyvena savo sodyboje, Dievą mato danguje, tai tegul, gabūt jiems pieva yra bažnyčia. Bet man bažnyčia yra labai svarbi. Tik ji ir yra svarbi.
- Paprastai per vestuvių ceremoniją labiau jaudinasi moterys. Ar teko matyti vyrų, kurie negelėjo nuslėpti jaudulio?
– Vyrai taip pat jaudinasi, vieną kartą net brendžio ieškojau Vilniaus senamiestyje (juokiasi). Pokštai pokštais, bet visko būna. Mes galime kiek norime vaidinti stiprius, bet mūsų dvasia virpa nuo saulės, nuo lietaus, o nuo meilės – tuo labiau.
- Jūs pati esate ištekėjusi. Vestuvių planuotojos turbūt nesamdėte?
– Man svarbu buvo linksmai leisti laiką, gera muzika ir proga susitikti, pabendrauti, šokti iki ryto. Tam nereikėjo didelių planavimų. Ilgiausiai rinkomės bažnyčią ir kunigą.
- Ko palinkėtumėte būsimiems jaunavedžiams?
– Kad viską, ką jie padarė iki savo šventės pradžios, vestuvių dieną paliktų nuošaly. Jaunavedžiai turi nusistatyti griežtą ribą, kada jie iš darbininkų pavirsta jaunaisiais.
Kai vestuvėse nėra pagalbininko, jaunieji nenustoja dirbti. Jie nepailsi ir tuomet vestuvių šventė neteikia malonumo. Vestuvės tarsi projektas, kurį reikia užbaigti iki tam tikros dienos. Ir jeigu nesuspėji – negali nieko pakeisti, nes tu jau esi jaunoji, važiuoji į kirpyklą, braidžioji po rasą ir nesirūpini darbais.
