Šįkart J.Tarabilda, Vilniaus dailės akademijos ketvirtakursis, drąsiai lips ant kopėčių piešdamas įspūdingus burbulus. Anksčiau už tai buvo galima gauti baudą.
Kaip rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Gyvenimo būdas“, pastatų sienas spalvinantys grafičių meistrai vis dar vadinami chuliganais, dėl jų skauda galvą sostinės valdininkams. O visame pasaulyje žinomas gatvės meno kūrėjas Banksy iš Didžiosios Britanijos diktuoja madas net interjero specialistams.
Garsios dailininkų Tarabildų giminės atžala Jurgis anksčiau be pastato savininko leidimo pritvirtindavo nupieštą kartono plokštę. Jis ant buvusios Rotondos, stovinčios pačioje Vilniaus širdyje, Gedimino kalno papėdėje, yra nupiešęs mažą vaiką, prašantį ledų. Ant apleisto pastato atsiradęs piešinys daug kam suvirpino širdį.
„Jei kas būtų norėjęs mane nubausti, būtų nubaudęs“, – juokėsi būsimasis skulptorius.
Pernai pirmą kartą dalyvavęs tarptautiniame gatvės meno festivalyje Vilniuje Jurgis tikino radęs daug naujų dalykų. Šįkart jis mintimis ir darbais dalijosi su drauge, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kultūros vadybą studijuojančia trečiakurse Gabija.
Vilniaus dailės akademijoje skulptūrą studijuojantis Jurgis Tarabildų giminėje – jau ketvirtos kartos dailininkas. Tarpukario Lietuvoje kūrusi grafikė, skulptorė, fotografė Domicelė Tarabildienė yra Jurgio prosenelė.
Seneliai Rimtas ir Vija Tarabildos irgi buvo dailininkai. Jurgio tėvas grafikas Agnius Tarabilda maketuoja knygas, o mama – muzikantė Dalia Tarabildienė M.K.Čiurlionio menų mokykloje moko vaikus dainavimo.
Gabija nuo vaikystės taip pat turi menininkės gyslelę. Bet vaikų muzikos mokykloje baigusi fortepijono klasę ji nutarė, kad nebus profesionali pianistė.
– Kartu debiutuojate kaip gatvės menininkai. Jei būtumėte dažytojai, kiek namų galėtumėte suremontuoti, turėdami 50 kilogramų dažų?
Jurgis: Fasado dažai yra brangūs. Konkursui buvo pasirinkta labai sudėtinga namo siena, nes ji apima tris aukštus. Sienos gali sugerti daug dažų, manau, 50 kilogramų gali net neužtekti. Jei kas pakviestų nudažyti namo fasadą, būčiau nieko prieš.
Gabija: Vertingiausi dažai yra balti, nes juos galima maišyti su įvairiais pigmentais. Mes iš naujo neperdažome sienos, paliekame ją tokią, kokia yra, tik ant jos tapome savo darbą.
– Poros dažnai susikivirčija remontuodamos savo būstą, o jūsų laukia sunkus išbandymas perkelti piešinį ant triaukščio namo fasado. Ar dirbdami nesipykstate?
Jurgis: Kai pernai piešėme, man nereikėjo nieko sakyti Gabijai, ji pati puikiai viską žinojo.
Gabija: Nors jausdavausi labai pavargusi, negalėdavau palikti vieno Jurgio, nes darbą reikėjo pabaigti. Toks maratonas bus ir šiemet.
– Ar gali būti malonus darbas, kai dažų patenka ne tik ant drabužių, bet ir įsigeria į odą?
Jurgis: Smagu, įsivaizduokite – vietoj drobės gauni visą namo sieną. Vos ne šimtą kvadratinių metrų. Eini mieste ir matai, kaip kiti žmonės fotografuojasi prie tavo darbo. Tai žavu.
– Dar neseniai į piešinius ant sienų valdininkai žiūrėjo kaip į chuliganizmą. Ar esate dėl to nukentėję? Kai kas netgi norėjo pagauti vadinamąjį Solomoną ir jį nubausti už grafičius neleistinose vietose.
Jurgis: Vilniuje jau yra tokių vietų, kur galima legaliai piešti, bet jas galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Aš nepažįstu Solomono ir sienų tepliotojų, bet neįsivaizduoju miesto be grafičių.
Kaip ruduo turi savo spalvą, ir miestas turi turėti savo piešinių. Vilniuje yra kelios gatvės, kuriose pastatų sienos švarios. Pavyzdžiui, Trakų gatvė. Man ji svetima, atrodo, kad niekas joje negyvena, nes nėra jokio užrašo ar piešinio.
Žinoma, terlionės man taip pat nepatinka, bet išradingi piešiniai gali daug ką pagyvinti, įpūsti gyvybės.
Gabija: Esu girdėjusi tokią nuomonę, kad negalima piešiniais darkyti pastatų, kad tai tik teplionės.
Mane piešimas ant sienos taip užkrečia, kad norisi kuo greičiau viską padaryti ir pamatyti, kaip atrodo darbas, nors rankose turi tik teptuką ir volelį.
– Ar įsivaizduojate, kad ateityje galėsite užsidirbti piešdami ant sienų?
Jurgis: Jau dabar gaunu užsakymų iš kavinių, bet ši sritis Lietuvoje dar tuščia. Užsienyje už piešinius ant sienų negailima atverti piniginės. Už namo dekoravimą galima gauti iki kelių šimtų tūkstančių litų.
Berlyne, Londone gatvės menininkams skiriami atskiri rajonai, kur jie gali kūrybiškai pasireikšti. Tai būna turistų lankomos vietos.
– Gatvės menas nėra tvarus – lietus nuplauna dažus, byra tinkas. Ar nebūna gaila savo darbo?
Jurgis: Visko būna, nes seno pastato tinkas greitai sutrupa. Drobė kur kas ilgiau laiko. Bet mano namuose jau buvo tiek susikaupę drobių, neturėjau, kur laikyti.
Gatvės menu gali žavėtis kiekvienas žmogus, nereikia rengti parodų, rėminti darbų – o tai daug kainuoja.
– Kaip judu susipažinote?
Gabija: Pernai gegužę viename prekybos centre rengiau parodą apie tatuiruotus žmones. Per kitus žmones pasikviečiau Jurgį, kad įvertintų.
Tatuiruočių tema – tai socialinis projektas, bet buvo numatyta viena sąlyga – neišleisti nė lito. Parodos organizavimas man atsiėjo tik vienuolika litų. Susiradau rėmėjų, fotografų, kuriems patiko idėja.
Jurgis: Mes tada vienas kito nepažinojome. Po parodos pasisiūliau Gabiją parvežti namo, nes gyvename tame pačiame Vilniaus rajone, Antakalnyje. Ir nuo tada mes – neišskiriami.
Mūsų gimtadienius skiria tik vieni metai, vienas mėnuo ir viena diena.
– Esate pora, bet gyvenate atskirai – kiekvienas su savo tėvais. Ar nekilo mintis, kad laikas sukti savą lizdą?
Jurgis: Gyventi su tėvais – gėris. Kas dar pasiūlytų lėkštę sriubos?
– Apie ką svajojate?
Gabija: Kai susipažinau su Jurgiu, ėmiau domėtis spalvomis, įvairiomis piešimo technikomis, norėčiau dar studijuoti drabužių dizainą. Svajoju lankyti ir siuvėjų kursus, išmokti modeliuoti drabužius. Aš visą vasarą dirbau, kad susitaupyčiau tokiems kursams.
Jurgis: Kiek daug puikių dalykų man jau pasiuvo Gabija.
Gabija: Kai sugalvoju kokį nors papuošalą, norisi kuo greičiau jį padaryti. Kartais negaliu net užmigti. Noriu, kad daiktas būtų savas.
– Ar būna, kad kuo nors pasipuošiate, o draugės klausia: „Kur pirkai?“
Jurgis: Gabija kuria papuošalus iš medžio. Atrodytų, ką dar galima sugalvoti iš medžio, o ji sugeba. Smagu.
– Kokie jūsų darbai puošia Vilniaus miestą?
Jurgis: Neseniai kūrėme klipą apie grupę „Antis“. Tam reikėjo menų fabriko „Loftas“, įsikūrusio Vilniaus Naujamiesčio industrinėje aplinkoje, teritorijoje išpiešti transformatorinę. Kai baigėme filmuoti, išpuoštą transformatorinę palikome kaip dovaną.
– Ar negaila, kai kas nors nutaria patobulinti jūsų piešinį ir jį bjauriai išteplioja?
Jurgis: To negali numatyti. Jei terlioja, galima nujausti, kad darbas patinka. Netgi vyksta savotiškas dialogas. Todėl nereikėtų pykti.
Aš anksčiau nutapydavau ką nors ant kartono, kartais šiuos darbus priklijuodavau ant sienų, praėjus metams ateidavau pasižiūrėti, kas jiems nutiko. Jei rasdavau pripaišytas akis, man tai patikdavo.
– Ar nesate gavęs baudos, kad priklijuojate piešinį prie sienos neatsiklausęs namo savininko? Ką sako paminklosaugininkai?
Jurgis: Aš nieko nedarkau, negadinu sienų, o kartoną nuo jų lengva nuplėšti. Sienų nereikia perdažyti.
Gabija: Jei kas būtų norėjęs, Jurgį būtų seniai sučiupęs. Mes niekam netrukdome.
