O ką apie tegul ir nepagrįstas, tačiau dėl to ne mažiau tikras baimes mano psichologai? Apie tai kalbėjomės su psichologu Andriumi Kaluginu.
– Ką psichologai mano apie mirusių žmonių daiktų, relikvijų naudojimą?
– Psichologiškai tai nėra labai gerai, nes gali reikšti per didelį prisirišimą prie mirusiųjų ir atsakomybės už savo gyvenimą perkėlimą jiems. Bet tokios relikvijos gali atlikti ir placebo efektą. Žmonės gali jaustis ramesni, saugomi protėvių.
– Iš kur kyla mirusių žmonių daiktų, antikvarinių baldų, veidrodžių baimė?
– Tai – senosios liaudies medicinos, prietarų pasekmės. Psichologiškai tai nėra nei pagrįsta, nei pateisinama. Tai tėra žmonių įsitikinimai, o daiktai yra tiesiog daiktai.
– Tačiau žmogaus baimė – tikra emocija. Ar prisivertęs nešioti paveldėtą žiedą, dėl kurio jaučia tegul ir nepagrįstą baimę, nerimą, žmogus nerizikuoja prisišaukti bėdos?
– Baimę žmogus gali įsivaryti pats ir tuomet ji jau turi klinikines pasekmes.
Kraštutiniais atvejais jos gali pasireikšti paranoja – perdėtu įtarumu, nerimastingumu.
– Psichologai patartų nenešioti tokių daiktų?
– Jeigu kyla baimių, tuomet geriau nenešioti. Bet jeigu emocija neutrali – tai kodėl gi ne?
Nešiodamas šeimos relikviją žmogus jaučiasi tarsi prisilietęs prie visos giminės.
– Iš kur apskritai kyla mirusiųjų ir su jais susijusių dalykų baimė?
– Mirties baimė, pagal atliktus tyrimus, yra viena iš trijų pagrindinių žmonėms būdingų baimių, ji priklauso prie egzistencinių baimių. Susidūręs su mirusiuoju žmogus pasąmoningai perkelia mirtį ir sau. Žmogus jaučia, kad jo gyvenimas yra baigtinis ir kad anksčiau ar vėliau jis pats šitaip gulės.
