Dzen meistras trykšta sąmoju – per taikomąsias praktikas pasakoja linksmas istorijas ir anekdotus.
Primindamas, kad ir kas būtų, kad ir ką darytume, turime veiksmą atlikti iš širdies – nesvarbu, kalbėtume telefonu, luptume apelsiną ar plautume indus. Taip jis moko sąmoningumo.
7 žingsnių technika užvaldžius negatyvumui
Negatyvios mintys panašios į mistinę būtybę – pusiau žmogų, pusiau gyvūną. Tokį Minotaurą, kuris įkūnija mūsų nerimus, baimes, pykčius ir pavydus. Meditacija – tai klaidžiojimas po minčių labirintą.
1. Kai užvaldo negatyvios mintys ar emocijos, nesimuistykime ir nesipriešinkime. Nestumkime jų nuo savęs. Nesakykime – eikite šalin, pakalbėsime vėliau. Kalbėkime DABAR. Pagerbkime savo mintis bei emocijas, jas įvardiję.
2. Pabūkime sau psichologais ar net psichoterapeutais. Išlukštenkime savo susikrimtimo priežastis, pasiimkime didinamąjį stiklą, patyrinėkime per mikroskopą, kodėl mums neramu, kokios tai mintys. Ar tai – savigrauža, savikritika, savęs baudimas už kokį nors poelgį, pasakymą? O gal slogūs praeities prisiminimai ar nerimas dėl ateities?
3. Įvardykime emocijas, kurias kelia mūsų mintys. Ką jaučiame, kurioje kūno dalyje jas laikome? Gal jos spaudžia širdį, veržia krūtinę? O gal suka pilvą, kelia galvos skausmų? Svarbūs visi pojūčiai, kiekviena detalė reikšminga.
4. Baigę registruoti mintis ir emocijas (tai galima atlikti ne tik galvoje, bet ir pačiu banaliausiu būdu – užrašų knygelėje), užsimerkime ir pradėkime tyrinėti vaizdinius, kuriuos kuria protas.
Jei šią techniką pasitelksime dažniau, ilgainiui įgusime ir pradėsime medituoti atmerktomis akimis. Tarkim, vedžiodami šunį ar eidami apsipirkti. O kol kas susitelkime į vaizdinius: ar mūsų mintys bei emocijos žadina spalvas, kuria formas, realius vaizdus? Vaizdiniai aiškūs ar išskydę? Kiekviena smulkmena svarbi, nieko nenurašykime.
5. Kvėpuokime tolygiai, nesulaikykime kvėpavimo. Žmogaus prigimtis linkusi užspausti, nutylėti, paslėpti nepatogias mintis bei emocijas, rasti tūkstančius pasiteisinimų, kodėl joms reikėtų skirti dėmesio vėliau, kai bus kita nuotaika, kita vieta ir daugiau laiko.
Tačiau pripažinkime – nejau išties puoselėjame bent kruopelytę tikėjimo, kad tas „vėliau“ kada nors ateis? Nesustokime, esame čia ir dabar, tad būtent dabar reikia ryžtis eiti pirmyn.
6. Nuo šio žingsnio viskas ims keistis – magija prasideda. Mes jau susikūrėme savo minčių bei emocijų vaizdinius, o jei ir nesusikūrėme, ši praktika vis tiek nepraras poveikio. Įsivaizduokime, kad savo minčių bei emocijų vaizdinį pakeliame ant rankų ir artiname prie krūtinės.
Glaudžiame prie krūtinės. Švelniai – kaip mylinti mama savo naujagimį. Rūpestingai suvystome savo vaizdinį į šiltą antklodę, glaudžiame prie širdies, niūniuojame lopšinę. Dar galime įsivaizduoti, kad savo liūdnų minčių bei emocijų kūdikėlį paguldome į vaikišką vežimėlį, visą apklostome, apkamšome ir sūpuojame, palengva vežiojame, raminame.
7. Galop mintyse arba garsiai sakome: „Pasižadu tavimi rūpintis. Aš tavęs nepaliksiu, neišduosiu. Globosiu taip ilgai, kiek tau manęs reikės. Kol pats savarankiškai susiruoši išeiti, mane palikti.“ Pasistenkime pasižadėjimą ištarti labai nuoširdžiai, labai įtaigiai. Kad patys juo patikėtume.
Aš šią techniką taikau, kai įstringu negatyvių minčių labirinte ir patenku į baimių nelaisvę.
Dėl vaikų mamoms visada neramu, nesvarbu, išaugę jie iš vaikiško amžiaus, ar ne. Mano vyresnėlis šiuo metu bastosi po pasaulį. Susitranzavo jachtą ir plaukia per Atlantą. Bepigu jam – tokio charizmatiško vaikio kaip mano Tomas nori visas pasaulis.
Kai kabu su sūnumi, tikinu besidžiaugianti, kad jis – toks nutrūktgalvis kosmopolitas. Draugams kartoju neapsakomai pavydinti savo nuotykių ieškotojui.
O pati springstu ir dūstu nerimu, įsikibusiu kažkur tarp širdies ir skrandžio. Medituodama jį jaukinu, šildau kaip kūdikėlį ir sūpuoju. Kalbuosi. Kartais jam dainuoju.
Visiems reikia meilės. Emocijoms ir mintims reikia dėmesio. Ypač toms, kurių nenorime pripažinti. Nemokame suvirškinti.
