Prieš kiekvieną praktiką paklausk savęs: ką aš noriu šia praktika pasiekti? Gal ieškau atsakymų, asmeninių problemų sprendimo. Kankina dilema, eiti pirmyn ar atgal. Gal bijai greitkelį supainioti su aklagatviu? Kad ir kas būtų, atsispirk nuo ketinimų. Pagerbk juos tyla bei ramiu kvėpavimu. O gal nori suteikti jėgų ar palinkėti sveikatos artimam žmogui? Pagalvok apie tą žmogų, įsivaizduok jį, nusišypsok jam.
Turbūt ne kartą girdėjai teigiant, kad mažiausiai patinkanti poza greičiausia yra mums reikalingiausia. Daugelis siūlo daugiau laiko skirti pratimams, kurie sunkiausiai sekasi. Vis dėlto jei nori prisijaukinti praktiką namuose, užuot plakusis rykšte, dažniau mėgaukis meduoliu. Išsirink tris šešias labiausiai patinkančias asanas ir pradėk nuo jų. Prisimink Pavlovo šuniukų refleksą – tegu jogos kilimėlio išvyniojimo ritualas tau sužadina joginės patirties geismą. Naudos bus mažai, jei burna džius iš panikos: „Košmaras, ir vėl tą jogą reikia daryti!“
Interneto svetainės sprogsta nuo pamokėlių pradedantiesiems, žurnalai ir knygos siūlo jogos pratimų visiems gyvenimo atvejams. Man pačiai labai patinka jogauti su www.yogaglo.com arba www.myyogaonline.com. Gal todėl, kad tokia praktika – nei išorinė, nei vidinė. Nei grynai savarankiška, nei praktika studijoje. Instruktorius lyg ir yra, tačiau jis virtualus. Vadinasi, kalba tik apie jogą, jokių nukrypimų. Jokių asmeniškumų. Manyčiau, praktika su virtualiu mokytoju – puikus būdas pratintis prie savarankiškos jogos. Praktikuodamas jogą su virtualaus mokytojo pagalba tu klausai jo balso, girdi instrukcijas ir tuo pat metu esi nepriklausomas, esi pats sau.
Tiems, kurie ieško paprastų, mažiausiai gimnastiką primenančių energinių pratimų, siūlyčiau pasidomėti kundalini krijomis. Mane jos gelbėjo, kai kilo problemų dėl stuburo išvaržų ir negalėjau atlikti daugybės asanų.
Nepriimu skundų, kad namie nėra vietos jogai daryti. O kiek reikia erdvės jogos kilimėliui patiesti? Miegamajame prie lovos nepakaks? O virtuvėje? Tai gal svetainėje prie židinio?
Svarbiausia – ne jogos kilimėlis, o vieta, kur jį patiesi. Būtent tas lopinėlis turėtų tapti tavo jogos praktikos buveine, šventove. Tašku, kuris ne išsiurbia, bet įkrauna, ramina. Kaip Carloso Castanedos „Don Chuano mokymuose“, kur Carlosas privalėjo rasti savo tašką, kad atvertų duris į Don Chuano žinių pasaulį. Gerąjį tašką C. Castaneda vadina „vieta“, blogąjį – „priešu“. Pasak autoriaus, būtent šie du taškai lemia žinių ieškančio žmogaus savijautą ir imlumą. Radus savąjį tašką ir jame būnant stiprėja vidinė jėga. Ir priešingai – „priešo" taškas silpnina žmogų, siurbia jėgas, neleidžia tobulėti.
Savas taškas – tai ne bendro naudojimo erdvė. Turbūt kiekvienam lankiusiajam grupines aerobikos ar jogos pamokas yra tekę pakliūti į senbuvio nemalonę, kai nieko bloga negalvojęs netyčia patiesė savo kilimėlį jo vietoje. Silpnesnių nervų naujokas, išgirdęs „čia mano vieta, aš čia visada būnu“, atsiprašo ir eina kitur. Storaodis lieka, naikinantį žvilgsnį ignoruoja, – jis jaučiasi visateisis šios teritorijos gyvūnas.
Joga kiekvieną praktiką įkvepia būti truputį psichologu. Moko pažvelgti į save stebėtojo akimis ir pamatyti tai, ką kiti tik pamanys. Padeda atpažinti kaukes: kokią užsidedi bendraudamas su tėvais, o kokią – su vaikais. Koks esi draugas ir kaip elgiesi, tapęs viršininku. Kokiu tonu šneki su kiemsargiu, ką spinduliuoji padavėjai, kokia išraiška lauki grąžos „Maxima“ kasoje.
Visada rasi savo kaukių priežastį ir pateisinimą. Kaip ir dingstį dvejoti, ar verta prasidėti su joga. Ar ji turi galių? Turi, bet tik tada, kai imi ją praktikuoti.
