Turbūt kiekvienas iš mūsų yra susidūręs, o gal ir net patyręs savo kailiu patyčių žiaurumą. Iš kur šis
protu nesuvokiamas reiškinys gimsta? Kokios šio reiškinio užgimimo priežastys? Turbūt visi sutiksite, jog didžiausia patyčių kalvė buvo ir yra mokykla.
Kodėl būtent ši įstaiga? Manau, jog tai tobula vieta patyčioms gimti, juk čia susirenka dar gležnos asmenybės ir ši įstaiga tiesiog paskatina mus susiskirstyti į stipriuosius ir silpnuosius. Tiesa egzistuoja ir trečioji klasė, tai – stebėtojai ir stipriųjų sekėjai.
Kartais aktyvūs, kartais pasyvūs, bet jie taip pat dalyvauja patyčių procese. Kodėl aš tai žinau? Liūdna, bet su patyčių traukiniu mokykloje man teko susidurti kaktomuša, jau pirmoje klasėje. Taip, kaip jau ir supratote aš buvau iš tų silpnųjų.
Dar ir dabar, jau prabėgus daugeliui metų po vidurinės mokyklos pabaigimo susimąstau – kur padariau tą lemiamą klaidą. Kuriame žingsnelyje pradinės mokyklos koridoriais aš leidau jiems suprasti, jog aš esu gal kiek silpnesnis, gal šiek tiek kitoks nei Jie. Deja, bet to net pats sau atsakyti negaliu.
Galbūt tai nebuvo konkretus įvykis. Gal tai buvo tiesiog kitoniškumo kvapas, kurį ta „sužvėrėjusi gyvulių banda“ užuodė sklindant nuo manęs.
Dabar jau galiu įžvelgti, jog aš patyčių išvargintą asmenybę atsinešiau į pirmąją klasę iš savų namų.
Užprogramuotą nesėkmei ateityje niekinimo laviną aš apturėjau iš daug vyresnio brolio dar mūsų gimtųjų namų aplinkoje.
Tad atėjus į pirmąją klasę tai buvo logiška užgauliojimų, įžeidinėjimų, kartais net fizinio
smurto prieš mane tąsa trukusi visus dvylika vidurinės mokyklos metų, arba šimtą aštuonis mėnesius, arba du tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt šešias be galo ilgas mokykloje praleistas dienas.
Kiek šie ilgi ir žiaurūs mokyklos metai turėjo įtakos mano sužalotos asmenybės susiformavimui?
Manau labai daug. Tapau užsidaręs nuo realaus aplinkinio pasaulio asmuo. Man be galo sunku užmegzti naujas pažintis su žmonėmis.
Priežastis labai paprasta – man sunku pasitikėti kitu žmogumi, kamuoja begalinė baimė, kad tas žmogus mane įskaudins, pasityčios iš manęs. Sudėtingiausi jausmai išgyventi
asmenybės formavimosi ir brandos laikotarpiais. Turbūt dabar esu užprogramuotas vienatvei.
Dažnai pagalvoju, kaip elgčiausi jei su visais turimais išgyvenimais dabar vėl grįžčiau į pirmąją klasę. Kad ir kaip viską bedėliočiau rezultatas gaunasi lygiai toks pats kaip ir buvo. Kaip silpnesnis ir vienišas galėjau tiek fiziškai tiek psichologiškai pasipriešinti didelio būrio klasiokų smurtui?
O gal reikėjo pirmam pasirinkti iš „bandos“ silpniausią ir pradėti tyčiotis ir smurtauti. Ne užimti puolėjo poziciją mano charakterio bruožai tiesiog neleistų.
Vienintelė viltis kreiptis pagalbos. Bet kur? Iš asmeninės patirties žinau, jog kreiptis
į tėvus ne visada pati geriausia mintis. Kuomet tėvai nukeliauja į mokyklą pasiskųsti klasės auklėtojai, sekančią dieną gali laukti dvigubai didesnės žiauraus smurto bangos iš klasės draugų.
Vienareikšmiškai tėvų moralinis palaikymas, pamokymai mokykloje engiamam vaikui be galo asmeniškai svarbūs.
Tad mano galva vienintelė viltis įveikti patyčias mokykloje lieka pagalba iš trečiosios nepriklausomos šalies.
Štai kaip aš įsivaizduotuoju šios nepriklausomos organizacijos veiklą. Visų pirma patyčias reikia
pažaboti, jau pradinėse klasėse.
Kuomet tu esi paauglys jau yra per vėlu ką nors pakeisti. Patyčios gimsta pradinėse klasėse. Čia nepriklausoma organizacija galėtų suorganizuoti anoniminį vaikų testavimą.
Su klausimais pavyzdžiui: iš kurio klasės draugo dažniausiai šaipomasi? Kuris klasės draugas šaiposi dažniausiai? Kuris klasės draugas fiziškai smurtauja? Ir pan. Tokiu būdu išsiaiškinamos dvi vaikų grupės klasėje: besityčiojantys, smurtaujantys vaikai ir vaikai, kurie kenčia patyčias, smurtą.
Toliau sektų individualus, galbūt po pamokinis darbas su kiekvienu vaiku individualiai. Galimos ir variacijos. Tarkim sudaryti grupeles iš skriaudžiamų vaikų iš vienos klasės ir smurtautoju iš kitos klasės. Taip įnešant nepažįstamumo kriterijų.
Šių užsiėmimų pagrindinis tikslas turėtų būti komanda, jos sudarymas. Visi nariai komandoje turėtų vadovautis principu vienas už visus ir visi už vieną. Tiek smurtaujantys vaikai, tiek ir prieš
kuriuos smurtaujama neigiamą įtaką greičiausiai atsineša į mokyklą iš namų arba draugų už mokyklos ribų rato.
Aš tikrai tikiu, jog tie kurie tyčiojasi iš kitų, iš tikrųjų iš jų pačių kažkas taip pat tyčiojasi ir galbūt prieš juos yra netgi smurtaujama.
Sutinku, jog tokios nepriklausomos organizacijos idėja skamba nepigiai. Bet juk galėtume pasitelkti į pagalbą studentus praktikantus ar netgi savanorius. Asmenis, kurie gali ir nori pasidalinti sava patirtimi. Aš manau kalbėti patyčių mokyklose tema yra tiesiog būtina. Laikyti apmaudą, nusivylimą ir skausmą savyje tikrai nieko gero niekam neduoda.
Nešiojamos neigiamos emocijos ir prisiminimai viduje tave patį ankščiau
ar vėliau tiesiog suvalgo. Patikėkite manimi.
Kas neįsivaizduoja kas yra patyčių pragaras mokykloje, netikiu, jog tokių yra daug, bet kas tikrai
nežino pabandysiu kiek įmanoma šviesesnėmis spalvomis nupiešti kelis labiausiai į pasąmonę įsirėžusius atvejus.
Fizinio lavinimo pamoka. Kadangi nebuvau fiziškai stiprus tai buvo nemėgstamiausia mano pamoka. Bet, nepaisant to nepraleidau nei vienos fizinio lavinimo pamokos apsimetinėdamas ligoniu. Kad ir ne taip greitai bėgau, bėgau kiek leido jėgos, kad ir kokios silpnos buvo mano rankos, atsispaudimus nuo žemės darydavau, kol parkrisdavau visiškai išsekęs.
Kas juokingiausia didžioji dalis klasiokų turėjo vadinamas spec. grupes kitaip vadinamus atleidimais nuo per didelio fizinio krūvio. Kaip dauguma klasiokų mane dažnai vadindavo tada, tai šiuo atveju jie patys tada apsimetinėjo „invalidais“.
Pasibaigus vienai iš fizinio lavinimo pamokų grįžau į persirengimo kambarį ir pastebėjau kriauklėje sukištą savo kuprinę su visomis knygomis ir sąsiuviniais ir besiliejantį vandenį į ją. Pasidarė labai gaila knygų, ypač matematikos vadovėlio.
Matematika buvo mano mėgstamiausia pamoka mokykloje. Dažnai namo grįždavau apspjaudytais drabužiais. Koks sugyvulėjęs asmuo galėtų apspjauti kitą, be jokios priežasties? Koks šio poelgio tikslas? Kartais susimąstau, kas jei dabar eidamas gatve aš pamatyčiau
ant grindinio sėdintį luošą, apdriskusį ir išmaldos prašantį klasioką.
Juk nespjaučiau priėjęs jam į veidą ir nepasakyčiau į akis: „Ak, tu „bomže“. Kodėl? Todėl, jog aš esu Žmogus. Mano vardas Viktoras.