Tačiau ne visi išvykę padirbėti ar pasimokyti užsienyje subręsta sprendimui grįžti į tėvynę. Ko jie labiausiai bijo?
„Dažniausiai sugrįžta tie žmonės, kurių viltys būna sudužusios į šipulius. Suprantu, tokie žmonės nenori kalbėti apie tai, kad nepasisekė įleisti šaknų svetur, bet akivaizdu, jog jie jaučiasi kaip svetimkūniai tiek užsienyje, tiek savo tėvynėje“, – teigė psichologas Tomas Lagūnavičius.
Nusivylę žmonės neretai susiduria ne tik su psichologinėmis, bet ir su sveikatos problemomis. Nerimas, nemiga, depresija – visa tai gali tapti į tėvynę sugrįžusio asmens palydovu, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedas „Gyvenimo būdas“.
– Su kokiais sunkumais gali susidurti žmonės, iš svetimų kraštų grįžę į gimtinę?
– Yra keli akivaizdūs nerimo šaltiniai. Pirmiausia erdvės pasikeitimas. Dauguma emigravusių lietuvių įsikuria didmiesčiuose, kur lengviau susirasti darbo. Tokių miestų kaip Londonas, Niujorkas, Los Andželas erdvė kitokia nei Vilniaus ar Kauno.
Kai jie grįžta į gimtinę, patiria daug iššūkių. Pavyzdžiui, grįžę dažnai neberanda savo jaunystės draugų, kaimynų, net giminaičių, todėl žmonės bijo socialinės izoliacijos, vienišumo.
Dar vienas baimės šaltinis – sulėtėjęs gyvenimo tempas.
Gyvenant užsienyje laikas teka visai kitaip. Emigrantai sugeba dirbti intensyviai ir daug, dažnai net 12 valandų per parą, nes turi tikslą. Jie stengiasi svetur viską greitai išmokti ir prisitaikyti, kad galėtų tenkinti savo poreikius.
O Lietuvoje mes vis dar gyvename neskubėdami. Prisipažinkime – iki šiol daugybė žmonių nežino, kuo užsiimti po darbo. Žmonės neturi kur savęs realizuoti, o tokiuose didmiesčiuose kaip Londonas, Niujorkas, Berlynas, Paryžius viskas verda ir kunkuliuoja, yra iš ko rinktis. Nauji įspūdžiai, nauja patirtis – tokių dalykų gyvenant Lietuvoje labai trūksta.
– Gal viską Lietuvoje atperka nuoširdūs ryšiai su giminėmis?
– Gyvenant užsienyje šeima būna kur kas uždaresnė, o grįžę į Lietuvą žmonės tradiciškai daugiau bendrauja su giminaičiais. Tačiau gyvendami užsienyje lietuviai ima labiau branginti savo draugus, nes jų kur kas sunkiau susirasti.
Giminės negali jų pakeisti, todėl grįžę į Lietuvą žmonės kurį laiką jaučiasi izoliuoti. Tai gali trukti ne vienus metus.