Vieniems žmonėms labai svarbu basiems pavaikščioti po pievą, turėti kelias lysves, kuriose augintų gėles ir prieskonius, o kiti, atsidūrę gamtoje, ima nerimauti ir nori grįžti į miestą, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedas „Gyvenimo būdas“.
– Pastaruoju metu daugybė žmonių atrado džiaugsmus, kuriuos dovanoja buvimas arti gamtos. Ar tam įtakos turi spartus gyvenimo tempas? – paklausiau psichologo-psichoterapeuto Olego Lapino.
– Miestai nuolat plečiasi, juose atsiranda vis daugiau automobilių, kitų civilizacijos malonumų, tačiau tai teikia ne tik patogumų, bet ir turi trūkumų. Mieste gyvenantys žmonės skundžiasi susvetimėjimu ir ima siekti daugiau privatumo – jie svajoja gyventi nuosavame name, turėti žemės sklypą.
Gamta žmones traukia ir tuo, kad kasmet atbunda, o žemėje knibžda ne viena gyvybės forma. Žmogus yra tik viena gyvybės grandinės dalis, todėl artumas su gamta teikia pasitikėjimo savo jėgomis.
– Ko vis labiau žmonės ilgisi? Ar tai gali užpildyti gamta?
– Visuomenė vis labiau sensta, daugėja vyresnio amžiaus žmonių, kurių vaikai jau suaugę. O žmogaus prigimtyje užkoduotas polinkis rūpintis kitais niekur nedingsta.
Kai vaikai palieka tėvų namus, atsiranda būtinybė įsigyti šunį ar katę, auginti gėles, daržoves. Žmogui svarbu ne tik patogiai gyventi, bet ir jausti šalia esančią gyvybę, kurią galėtų puoselėti.
– Ar gamta gali padėti atsipalaiduoti nuo streso?
– Nėra visiems tinkamo recepto. Stresas yra kelių rūšių. Vieniems žmonėms stresas kyla dėl neveiklumo, komunaliniai patogumai varo į neviltį, o mieste tampa nuobodu.
Jiems būtina nuolat ką nors veikti, nes tai juos mobilizuoja. Tokiems žmonėms patinka gyventi kaime, nes ten jie randa kur kas daugiau veiklos – gali tverti tvorą, statyti pirtį, genėti medžius, šienauti pievą.
– Bet juk yra žmonių, kuriems nepatinka būti gamtoje. Kodėl jie prastai joje jaučiasi?
– Tokiems žmonėms nereikia daug veiklos – tai jiems kelia stresą.
Sakyčiau, mieste geriausiai jaučiasi tie, kuriems reikia laiko savo pomėgiams ir malonumams.
Jei toks žmogus kada nors sugalvos pasistatyti palapinę ir naktį praleisti joje, kitą rytą jis gali jaustis išsekęs, be jėgų. Todėl jis stengiasi būti kuo toliau nuo gamtos, ji jam atrodo grėsminga, nemaloni.
Žmogus gali pailsėti tiek imdamasis naujos veiklos, tiek nieko neveikdamas – viskas priklauso nuo poreikių, temperamento, charakterio savybių.
