Psichiatras A.Navickas: jei ryte sunku, tai gali būti depresija

Niūriomis žiemos dienomis yra palankesnės sąlygos kilti depresijai: tamsa ir šaltis gadina nuotaiką, kelia apatiją, nuovargį, mieguistumą.

Sunkiau paaiškinti, kodėl pavasarį taip pat sergama depresija, kodėl sielos skausmas, nerimas, įtampa, nemiga ir liūdesys užklumpa tada, kai gamtoje prasideda žydėjimo metas.

Gamtos atgimimas taip pat gali didinti depresija sergančio žmogaus kaltę. Jis gali būti sutrikęs, netgi priekaištauti sau: „Gadinu kitiems atostogas“, „Kankinu kitus“, „Niekada nejaučiu malonumo ilsėtis kartu su visais“, „Esu nevykėlis“.

Panašios mintys kartojasi neduodamos ramybės ypač rytais, ir tai tęsiasi ne vieną savaitę.

– Dėl kokių biologiškai aktyvių medžiagų atsiranda liūdnos mintys? – paklausiau vilniečio psichiatro Alvydo Navicko.

– Depresijai atsirasti didelę įtaką turi hormonas melatoninas, dar jis yra vadinamas miego hormonu.

Šį hormoną gamina smegenyse esanti kankorėžinė liauka, melatoninas reguliuoja vadinamąjį cikadinį ritmą, nakties-dienos aktyvumą.

Dėl melatonino organizmas sugeba prisitaikyti prie aplinkos.

Naktį padidėja šio hormono kiekis, apima mieguistumas, pakyla kūno temperatūra. Dieną melatonino būna mažiau, žmogus tampa aktyvus, mažėja jo kūno temperatūra.

Melatonino sintezė nuolat kinta, todėl žmogus sugeba taip pat prisitaikyti prie metų laikų.

Sutrikus melatonino apykaitai, prasideda bėdos. Žiemos depresijai yra būdinga tai, kad melatonino išsiskiria per daug, o vasaros depresijai – šio hormono būna per mažai.

– Sezoninės depresijos priklauso nuo geografinės vietovės.

Kuo vietovė arčiau ašigalio, tuo daugiau žmonių serga žiemos depresija, o kuo arčiau pusiaujo, tuo daugiau vasaros depresijos atvejų.

Lietuvoje iki šiol nėra atlikta sezoninių depresijų paplitimo tyrimų.

Yra žinoma, kad JAV apie 4-6 proc. žmonių bent kartą gyvenime patiria sezoninę depresiją, iš jų apie dešimtadalis – vasaros depresiją.

Didžiojoje Britanijoje dėl sezoninės depresijos blogai pasijunta kasmet apie 600 tūkst. žmonių.

Norvegijoje žiemos depresija serga 4,8 proc. vyrų ir 11,1 proc. moterų, o vasaros depresija – vos 0,1 proc. gyventojų.

Yra žinoma, kad dėl žiemos depresijos dažniau kenčia žmonės, persikėlę gyventi iš šiltesnių kraštų į atšiaurias vietoves.

Tuo tarpu vasaros depresija neretai užklumpa žmones, gimusius šaltesnio klimato zonoje, bet persikėlusius gyventi į šiltesnius kraštus.

– Jei šiltomis dienomis dingsta apetitas, ar tai gali būti depresijos požymis?

– Kur kas daugiau žmonių skundžiasi ne tikrąja vasaros depresiją, bet nedideliu sveikatos pablogėjimu. Tai – vadinamosios subklinikinės būklės.

Šios būklės pasižymi tuo, kad sutrikimai nėra dideli. Pavyzdžiui, dėl vasaros karščių žmogus jaučiasi išsekęs, dirglus, dažniau konfliktuoja su artimaisiais, skundžiasi nemiga.

Šių negalavimų priežastis – sutrikusi organizmo termoreguliacija.

Karštis, tvankios dienos, o ypač slogios naktys išderina vadinamąjį cikadinį ritmą. Kita vertus, atostogos taip pat griauna tam tikrus įpročius.

Kai žmogus negali prakaituodamas atsikratyti šilumos pertekliaus, padidėja dirglumas, auga nerimas, kyla panika.

Vasarą mažiau norisi valgyti, krinta svoris, atsiranda energijos perteklius, išsiliejantis smurtu.

– Psichiatrai atkreipia dėmesį į tai, kad sezoninė depresija yra susijusi su aktyvumu, dirglumu. Nerimas, įtampa, stiprėjanti neviltis verčia žmogų ko nors „imtis“, kai sunku nustygti vienoje vietoje.

Svarbu atpažinti tokios depresijos ženklus, ir kuo greičiau suteikti pagalbą.

Jei artimas žmogus turi tokią savybę – vasarą jaustis prasčiau, verta iš anksto apgalvoti atostogas. Galbūt ilsėtis rudenį? O gal traukti į vėsesnius kraštus?

Tiek gydant žiemos depresiją, tiek vasaros depresija yra skiriami medikamentai, taikoma psichoterpija.

Laiku pradėjus gydytis, po kelių savaičių pacientui palengvėja. Likus be pagalbos vasaros depresija sunkėja, vieną dieną kančia gali pasidaryti nepakeliama.

Tačiau ligonio artimiesiems verta prisiminti, kad neužtenka vien raginimo: „Nueik pasikonsultuoti“, reikia padėti jam užsiregistruoti pas gydytoją, palydėti į konsultaciją.

– Suicidinis elgesys – sielos drama, kuri tęsiasi ne vieną dieną. Ketinimai žudytis bręsta pamažu.

Neretai žmogus užsimena apie tai, sakydamas: „Gerai būtų išnykti, numirti“, „Negaliu to ištverti“, „Be manęs visiems bus lengviau“, „Daugiau aš čia nebūsiu“, o kartais rėžiama tiesiai šviesiai: „Geriau nusižudyti ir viskas bus baigta“.

Sezoninei depresijai yra būdingas „juodų“ akinių simptomas, kai aplinkoje matoma juodžiau nei yra, o įvykiai suvokiami negatyviai.

Noras išsklaidyti tokias niūrias mintis, primenant: „Viskas gerai“, „Suimk save į rankas“, „Eik pasportuoti“, „Savižudybė – tai nesąmonė, to negi būti“, duoda mažai naudos.

Depresija sergantis žmogus jaučiasi nesuprastas, nuo tokių kalbų jam būna dar sunkiau.

Kita vertus, sezonine depresija sergantis žmogus gali atrodyti fiziškai sveikas. Iš tiesų jis neturi energijos, neverta jį raginti imtis veiklos. Tai bus tik tuščias laiko gaišinimas.

- Prieš keletą metų Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos darbuotojų atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvos gyventojai dažniausiai mėgina žudytis nuodijantis, o dažniausiai nusižudo kariantis. Ar įmanoma šioms nelaimėms užbėgti už akių?

– Kad depresija atslūgtų, reikia kantrybės ir laiko.

Įtarus suicidinį ketinimą, reikia nebijoti klausti, kada, kaip ir kur galvojama žudytis.

Jei depresija sergantis artimasis galvoja nusinuodyti, būtina paslėpti vaistus, laikyti juos ligoniui neprieinamoje vietoje.

Jei vaistai būtini gydytis, jų reikia duoti tik tiek, kad užtektų dienai ar dviem. Reikėtų tikrinti, ar ligonis išgeria vaistus, ar neslepia tablečių po pagalve.

Jeigu artimasis įsigijęs šaunamąjį ginklą, būtina jį užrakinti seife.

Kai žmogus planuoja užsimušti lekiant motociklu ar mašina, reikėtų jam vienam neleisti vairuoti transporto priemonės.

Aptiktas atsisveikinimo laiškas taip pat gali būti ženklas, kad depresija sergantis žmogus yra pasiryžęs beprotiškam žingsniui.

– Maždaug 75 proc. žmonių, turinčių suicidinių ketinimų, mėgina ar nusižudo namų aplinkoje. Kada ir kur tai įvyksta?

– Iš tikrųjų namai – viena pavojingiausių vietų tokiam ligoniui. Dažniausiai nelaimė įvyksta vonioje, miegamajame, virtuvėje, tam tikrais atvejais garaže, sandėliuke ar palėpėje, netgi sode.

Artėjant gimtadieniui, sukaktuvėms, šeimos narių šventėms, jubiliejams, o taip pat visuomeninėms šventėms, yra gerokai didesnė savižudybės rizika.

Pavojingiausias metas ryte, nuo 6 iki 12 valandų, nes depresija tada būna sunkiausia.

Vienam žmogui yra sunku visą laiką neišleisti ligonio iš akių, todėl svarbu kuo daugiau artimųjų ir draugų prašyti pagalbos, kad toks žmogus būtų nuolat stebimas.

– Depresija sergantis žmogus nenori atverti savo širdies ir ginasi, kad viskas gerai. Kaip jam įmanoma padėti?

– Tokie žmonės būna labai jautrūs. Jie nenori varginti kitų, jaučia kaltę, kad kelia savo artimiesiems rūpesčių.

Netgi jausdamiesi prastai, stengiasi tai neigti. Iš tikrųjų toks elgesys yra ligos simptomų slėpimas.

Ypač klaidingai gali būti suprasta „besišypsanti“ depresija, kai žmogus atrodo laimingas. Bendraujant su „laiminguoju“ nuo jo veido nedingsta šypsena, nors žodžiuose skamba daug skausmo, nenuoširdumo, sarkazmo.

Atrodo, kad liedamas tulžį ant savęs, jis nori palinksminti kitus, nors iš tikrųjų siekia išsivaduoti iš kančios.

Toks pagyvėjimas ir piktdžiugiškumas gali būti rimtas ženklas, kad depresija paūmėjo. Pastebėjus šiuos elgsenos pokyčius, yra svarbu nelikti abejingam.

Užplūdus depresijai, dingsta tikėjimas ateitimi, todėl vis dažniau sergantis žmogus atsikalbinėja: „Niekur neisiu“, „Nieko man nepadės“. Todėl bendraujant su juo reikia apsišarvuoti kantrybe.

Depresijos gydymo sėkmė priklauso nuo paciento, jo artimojo ir specialisto bendradarbiavimo.

Dažnai paskyrus vaistus pacientai, o kartais taip pat artimieji netiki, kad jie gali padėti. Neretai klaidingai galvoja, kad preparatai gali tik pakenkti, nes prie jų priprantama.

Iš tikrųjų šiuolaikiniai medikamentai gali padėti sumažinti fizinę ir dvasinę kančią, atstatyti organizmo funkcionavimą, grąžinti gyvenimo džiaugsmą.

Yra svarbi taip pat psichoterapija. Depresijai pasitraukus, nelieka minčių ir apie savižudybę.