Portalas kleo.ru išspausdino istoriją apie tai, kaip vyro palikta moteris pusmetį sielojosi, kad jau niekada netaps ankstesniąja – džiaugsminga ir atvira. Tačiau dabar ji vėl laiminga, mylima, pasitikinti ir stipri moteris, kurios jau niekas nepajėgs palaužti. Kaip jai pasisekė to pasiekti? Sužinokite iš jos laiško. Ta moteris yra vardu Marija. Bet vardas čia nėra labai svarbus, nes asmenines gyvenimo dramas išgyvena šimtai moterų visame pasaulyje, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ar finansinės padėties.
„Gerai prisimenu tą momentą, kai prieš pusmetį Andrius pasakęs, jog mes skirtingi, išnyko iš mano gyvenimo taip staiga, tarsi niekada jame ir nebūtų buvęs, tarsi mūsų jausmai būtų buvę tik malonus sapnas, kuris iš ryto baigėsi.
Man tarsi kas išplėšė širdį. Jaučiausi tokia bejėgė, tokia pasimetusi, vieniša, niekam nereikalinga.
Tuo metu galvojau, kad vienintelis teigiamas dalykas yra tas, kad blogiau jau būti negali.
Šaltomis ir neramiomis bemiegėmis naktimis man plyšdavo širdis į šipulius, aš verkiau kiekvieną naktį. Ir taip kelias savaites iš eilės. Nieko nenorėjau daryti, man visiškai nusileido rankos – į darbą vaikščiojau kaip robotas, sulindau į save ir viską išgyvenau tylioje vienatvėje.
Dabar suprantu, kad taip elgtis buvo neteisinga – aš neturėjau užsiverti. Tačiau tuo metu nieko negalėjau su savimi padaryti – užsidariau ir du mėnesius kenčiau nuolatinį stresą. Žvelgdama į laimingas įsimylėjėlių poras ir už rankų susikibusius sutuoktinius, aš galvojau, kad mano gyvenime jau nieko gražaus nenutiks.
Karštos ašaros, krentančios į pagalvę naktimis, mainėsi su visiška apatija – aš ne gyvenau, aš paprasčiausiai egzistavau.
Jaučiau, kad kažką reikia daryti, supratau, kad viena nesusitvarkysiu. Pagalvojau apie psichologą arba apie kokią nors saviugdos knygą. Vienok, kažkaip vangiai tikėjau, kad nuo to mano savijauta pasikeis.
Tačiau pas psichologą nutariau apsilankyti.
Naktį, prieš suplanuotą susitikimą su gydytoju, aš pagalvojau apie Andrių ir nuoširdžiai jam atleidau. Tą naktį suvokiau, kad aš pati žudau ir naikinu savo sveikatą ir kad tas turi pasibaigti. Aš paprasčiausiai nuoširdžiai kreipiausi pagalbos į Dievą, kad jis padėtų man išeiti iš esamos situacijos.
Verkdama meldžiausi Aukščiausioms jėgoms ir prašiau, kad jos man suteiktų jėgų iki galo atleisti Andrejui. Po to užmigau, pajutusi ant širdies lengvumą. Pabudusi susiruošiau eiti pas psichologą.
Išsikviečiau taksi, bet pavažiavome mes tik pusę kelio. Taksi automobilis, kuriuo važiavau nestipriai atsitrenkė į priešais važiuojantį automobilį. Teko išlipti ir bandyti gatvėje susistabdyti taksi automobilį.
Prie manęs sustojo taksi automobilis su užtamsintais užpakaliniais langais, taip nepastebėjau žmogaus sėdinčio ant galinės sėdynės. Jau buvau belipanti į mašiną, kai be vairuotojo išvydau ir keleivį, kuris su lengva nuostaba ištarė man: „Hello“. Aš jo mandagiai atsiprašiau: „Sorry“ ir atsisėdau šalia vairuotojo. Kadangi kelionė nebuvo labai trumpa, mes su užsieniečiu išsikalbėjome. Paaiškėjo, kad jis yra gydytojas ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kita vertus, jis buvo ne šiaip sau gydytojas, bet psichiatras.
Na, tai bet sutapimas, pagalvojau aš. Žinoma, nepuoliau pasakoti savo istorijos, kurią išpūčiau iki pasaulinio garso dramos. Mes maloniai pabendravome, pasikeitėme kontaktais ir atsisveikinome.
Tuomet supratau, kad keliolika minučių pavėlavau į priėmimą su psichologu ir pakeičiau kryptį – nuvykau į SPA saloną, kuriame buvo daug malonių procedūrų.
Gulėdama ant masažo stalo, jausdama malonią šilumą ir klausydama švelnios muzikos, kai už lango pūtė žvarbus vėjas, staiga pasijutau tokia laiminga, kad vos nepravirkau iš džiaugsmo.
Supratau, kad turiu būti labai dėkinga gyvenimui bent jau už tai, kad moku pajausti akimirkos grožį. Juk nėra didesnės laimės, kaip gebėjimas matyti, kvėpuoti, girdėti, vaikščioti. Aš supratau, kokia esu laiminga vien todėl, kad gyvenu ir turiu teisę rinktis.
Tą akimirką aš išsirinkau laimę. Visos mano problemos, nesklandumai nukeliavo kažkur toli, suvokiau, kad jokios psichologų ar psichoterapiautų pagalbos man nereikia – aš pati galiu padėti sau.
Nė kiek nepasigailėjau, kad vietoje apsilankymo pas psichologą, užsukau į SPA saloną. Labai ramiai atsisveikinau su pinigais, kuriuos rengiausi skirti psichologui už konsultaciją. Diena praleista SPA buvo pati geriausia dvasinė terapija.
Mano gyvenimas pradėjo stipriai keistis – trijų mėnesių bėgyje aš visapusiškai pagerinau savo gyvenimą, pradėjau užsiiminėti joga, ėmiau lankyti baseiną, šokius, daug skaičiau ir stengiausi į savo vidų neįsileisti nė vienos negatyvios minties.
Nustojau žiūrėti televizorių ir sekti tragiškas naujienas. Supratau, kad 90 procentų naujienų turi negatyvų atspalvį. Man to nereikėjo. Aš juk vis tiek niekuo negalėsiu padėti nukentėjusiems. Vietoje to aš ėmiau lankyti įvairius užsiėmimus, kur buvo kalbama mūsų pasaulio grožį ir apie tai, jog žmogaus galimybių ribos yra beribės.
Laikui bėgant man darėsi vis labiau juokinga, kad aš kaip kokia kvailė piešiu savo gyvenimą pilkomis spalvomis, nors ryškiomis spalvomis galu nupiešti viską ko tik užsimanyčiau – juk tai mano gyvenimas.
Maždaug prieš dvi savaites aš buvau pirmame pasimatyme su tuo užsieniečiu, kurį sutikau taksi automobilyje. Dar nežinau kaip susiklostys mūsų santykiai. Visko gali būti. Leidžiu gyvenimui tekėti sava vaga ir jau esu pasiruošusi priimti bet kokią likimo pamoką“.
Kokias išvadas galima padaryti, perskaičius Marijos laišką:
1. Visata girdi mus. Todėl reikia labai nuoširdžiai ir atsakingai jai pasiųsti savo prašymus.
2. Reikia sustabdyti negatyvių minčių tekėjimą, nes mūsų sveikata visiškai priklauso nuo mūsų mąstymo. Niekada nepamirškite, kad sveikatą reikia saugoti.
3. Mes patys galime sau padėti. Ir lygiai taip pat mes galime save sunaikinti.
4. Kiekvieną dieną mes esame apsupti tūkstančio galimybių. Mūsų užduotis – pastebėti tai.
5. Televizorius – negatyvių šiukšlių šaltinis. Mums nėra būtina žinoti visų tragedijų ir problemų, kurios vyksta pasaulyje.
6. Jeigu mokate matyti, girdėti ir vaikščioti – jūs esate pats laimingiausias žemėje žmogus. Būkite dėkingi už kiekvieną gyvenimo dieną, už galimybę jausti ir gyventi. Nes kol esate gyvi – viskas yra jūsų rankose.