Aktorė į susitikimą atskuba tarsi tikra prancūzė: į arklio uodegėlę surišti plaukai, kuklus makiažas ir rausvai padažytos lūpos. „Ar tai atspindys to, ko išmokai lankydamasi Prancūzijoje?“ –klausiu A. Kiškytės.
Kalbos apie prancūzių žavesį bei stilių gal kiek perdėtos, ten yra daug „kičo“ ir beskonybės, tačiau taip pat daug visko, ko tikrai verta pasimokyti. Pirmiausia, kas tikrai yra labai prancūziška, tai stiprus minimalizmas. Visada viskas labai suderinta, tvarkinga, dieną makiažas – lūpdažis, toninis kremas ar blakstienų tušas. Bet jokiu būdu nieko vulgaraus, provokuojamo!
Kitas dalykas – kokybė. Visur, nesvarbu, ar tai kosmetika, ar drabužiai, ar daiktai, ar knygos... Man nepriimtinas daugeliui lietuvių būdingas bruožas „kuo daugiau ir kuo pigiau“. Net jeigu ateini į restoraną, svarbu ne tiek pavalgyti, kiek paragauti. Tegul tai bus nedidelė porcija, bet užtai – meno kūrinys. Tiek vizualine, tiek skonio prasme. Tu ateini pas ką nors, kas nori pasidalinti savo atradimais, ir taip pats atrandi kai ką naujo.
– Kaip nutiko, kad, užuot sekusi paskui savo vyrą nors į pasaulio kraštą, atsiviliojai jį – tikrą prancūzą – į Lietuvą?
– Viskas susiklostė labai natūraliai. Kai laukiausi mūsų sūnaus, vyras, be abejo, bandė mane įkalbėti atvažiuoti į Prancūziją. Juk jie, prancūzai, nepratę prie tikros žiemos, o ką jau kalbėti apie gyvenimą Lietuvoje, kur temperatūra nukrenta iki 25 laipsnių šalčio.
Tačiau Prancūzijoje teatras yra labiau pramoga, o ne savotiška religija, kaip Lietuvoje, tad buvo akivaizdu, kad ten profesionalios aktorės karjeros tikrai nepadarysiu. Geriausiu atveju teks tenkintis epizodiniais vaidmenimis ir tie, greičiausiai, nebus rimti, pvz., prostitutės iš Rytų Europos. Čia nieko asmeniško, tiesiog mūsų, lietuvių, bruožai tinka šiam personažui, be to, turime akcentą.
Mano vyras nori, kad aš būčiau laiminga, todėl nepabūgo atvykti gyventi į Lietuvą. Jis – grafikos dizaineris, tad jam nekyla problemų dirbti būnant bet kuriame pasaulio krašte. Sutarėme, kad jeigu per 2–3 metus man, kaip aktorei, nieko nepavyks, vyksime į Prancūziją. Tačiau tie treji metai praėjo, aš vaidinu ir sulaukiu vis daugiau pasiūlymų.
– Jūsų trimetis sūnus Kazimieras kalba trimis kalbomis. Ar tai reiškia, kad nuo mažens ruošiate jį būti pasaulio piliečiu?
– Ne tiek sąmoningai taip elgiamės, kiek kitaip tiesiog neišėjo. Aš kalbu lietuviškai, Krisas – prancūziškai, o mes tarpusavyje dar kalbame angliškai. Krisas pradėjo mokytis lietuviškai, tad dabar mūsų bendravimas labai maišytas: būna, vaikas sako tris žodžius ir visi jie – skirtingomis kalbomis.
Kita vertus, tai, kad vaikas nuo mažens mokosi kelių užsienio kalbų, didelis privalumas. Dabar yra tas laikas, kai jis – tarsi „kempinė“, todėl natūraliai ir lengvai sugeria visą informaciją.
Tau, kaip aktorei, prancūzų kalbos mokėjimas taip pat atvėrė nemažai durų, ypač kai kalbame apie vadinamųjų fatališkų moterų vaidmenis. Tai tarsi savotiška aura. Koks Tavo svajonių vaidmuo?
Taip, dabar užėjęs toks „divų“ periodas, kai man dažniausiai tenka vaidinti fatališkas moteris. Nežinau, tai gerai ar blogai (juokiasi – aut. past.).
Gyvenimiška patirtis keičia požiūrį, vertybes, todėl sunku pasakyti, koks yra mano svajonių vaidmuo. Studijų metais skaičiau Ingmarą Bergmaną ir norėjau vaidinti jo moterį iš „Intymių pokalbių“.
Pastoriaus žmona beprotiškai įsimyli jauną vaikiną, besiruošiantį tapti kunigu, palieka šeimą ir pabėga su juo. Tačiau vieną dieną pabunda ir jo neranda. Tada moteris grįžta į šeimą. Tai tokia besiblaškančios moters istorija. I. Bergmanas kaip vyras puikiai parašė moters liniją, nežinau, iš kur, bet labai gerai jas supranta. Iki šiol neatradau kito autoriaus, kuris būtų taip puikiai atspindėjęs šią temą.
Jeigu dabar kas nors statytų filmą ar spektaklį pagal Gabrielio Garsijos Markeso romaną „Šimtas metų vienatvės“ arba „Meilė choleros metu“, tikrai dalyvaučiau atrankoje. Kai kažkada perskaičiau šiuos kūrinius, negalėjau nuslėpti nuostabos: autorius taip, kaip ir aš, supranta pasaulį. Tai nuostabus artumo jausmas! Žinoma, daug žavesio šiems kūriniams suteikia magija, siurrealistiniai dalykai, bet ir pats gyvenimas juk yra siurrealistiškas.
- Ar visada aktorius turi „susilieti“ su savo personažu, įsijausti į jį? O gal galima tiesiog žvelgti iš šalies – skaityti tekstą, bet nejausti, neišgyventi?
– Žiūrovas tikrai nėra kvailas ir jis puikiai mato, kada aktorius iš tiesų vaidina, o kada – imituoja. Tai gali pastabėti net ir neįgudusi akis. Būna, kad aktorius vaidina taip, kad negali atplėšti akių, o apie kitą daugių daugiausia pasakysi, kad kažką vaidino. Tas aktorius, kuris bando savęs pagailėti, neatsiduoda vaidmeniui 100 %, pirmiausia apvagia pats save.
Aišku, aktoriaus darbas yra labai sunkus. Pvz., rudenį Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Madagaskaras“ scenoje bus rodomas jau 300 kartą. Pabandykite įsivaizduoti, ką reiškia aktoriui vaidinti spektaklį 300-ąjį kartą taip pat, kaip per premjerą.
Be to, aktorius negali visada vienodai gerai vaidinti, jis – toks pats žmogus, kuris serga, susipyksta su draugu, vaikais, liūdi, gedi ar laimi loterijoje. Kaskart nuotaika būna skirtinga, ir tai normalu. Kita vertus, pažįstu aktorių, kurie kitą dieną po didelės nelaimės, pvz., artimųjų laidotuvių, lipa į sceną. Taip, žiūrovui visai neįdomios tavo bėdos, turi tiesiog padaryti savo darbą, tačiau sutikite: natūralu, kad tokio aktoriaus vaidyba skirsis.
- Tiek teatre, tiek kine Tavo vaidinamos moterys painiojasi jausmų verpetuose, blaškosi ir neapsisprendžia. Ar ši būsena artima ir Tau?
– Prieš porą metų mano gyvenime tikrai buvo toks blaškymosi laikotarpis. Tuo metu dirbau Šiaulių dramos teatre, o mano šeima – Vilniuje. Nežinojau, ką pasirinkti: vienur namai, šeima, draugai, kitur širdžiai mielas darbas.
Atrodė, kad esu suaugusi ir galiu sau pasakyti, jog čia viskas yra normalu, tai – laikina.
Tačiau kai pažvelgiu iš šiandienos pozicijos, viskas atrodo kitaip. Nematai šeimos dienomis, savaitėmis ir bandai save įtikinti, kad viskas yra gerai. Tai nėra normalu ir dabar to tikriausiai nekartočiau. Neapsisprendimas, negalėjimas ryžtis pokyčiams mane varė į neviltį, gerai, kad gyvenimas susidėliojo taip, jog viskas savaime išsisprendė.
Tačiau aktoriaus branda dažnai ir ateina būtent per gyvenimišką patirtį. Ką Tau tai davė?
Pirmiausia, tai labai pakeitė mano santykius su kolegomis. Daugelis patapšnodavo per petį, nes nesitikėjo, kad galiu ryžtis tokiam žingsniui – gyventi tarp Vilnius ir Šiaulių. Ir viskas dėl galimybės vaidinti.
Darbas Šiauliuose man padėjo sutvirtėti kaip aktorei ir nusiųsti tam tikrą žinutę režisieriams, kolegoms, kad esu pasirengusi dirbti, nebijau nepatogumų, iššūkių, nemetu visko, vos tik iškyla nesklandumų.
- Jeigu reikėtų ko nors atsisakyti dėl scenos, kokia auka nebūtų per didelė? Ar visada verta aukotis dėl savo svajonės?
– Mano manymu, nieko nereikia aukoti nei dėl teatro, nei dėl ko nors kito. Juk nežinai, kas tavęs laukia ateityje. Praeis kiek laiko, pasikeis tavo vertybės... Atsigręžusi atgal niekada nenorėčiau gailėtis, kad kai ką padariau ar kai ko nepadariau.
- Kokią save matai po dešimtmečio? Kokia norėtum būti, tapti?
– Nežinau, kaip bus po penkerių ar dešimties metų, tačiau tikrai žinau, kokią save įsivaizduoju garbaus amžiaus. Prieš keletą metų sėdėjau vienoje kavinėje Paryžiuje, gėriau kavą ir mačiau močiutę, stumiančią vežimėlį su savo anūku.
Ji buvo kaip neseniai Anapilin išėjusi baleto legenda Maja Pliseckaja: surišti į kuodelį plaukai, visiškai minimaliai raudonai padažytos lūpos, juoda maža suknelė ir aukštakulniai. Ji tiesiog stūmė vežimėlį, o atrodė taip, tarsi plauktų gatve... Žiūrėjau į ją ir pasakiau sau: „Sulaukusi senatvės aš norėčiau būti tokia.“
„Atsigręžusi atgal niekada nenorėčiau gailėtis, kad kai ką padariau ar kai ko nepadariau.“
„Kalbos apie prancūzių žavesį bei stilių gal kiek perdėtos, ten daug „kičo“, tačiau taip pat daug visko, ko tikrai verta pasimokyti.“