- Ar improvizacijų virtuozas turi svajonių vaidmenį?
– Prieš daug laiko susipažinau su improvizacijos žanru, kai gali sukurti daugybę įvairių vaidmenų ir personažų, todėl vieno svajonių vaidmens niekada net nebuvo. Improvizacija – gyvas procesas, čia nėra taip, kad pamatuoji ežero gylį ir gali pasakyti, jog jis yra toks ir toks. Mes priimame žiūrovų pasiūlymus ir niekada nežinome, ką vaidinsime: dramą, komediją ar siaubo trilerį. Visada reikia būti pasirengus priimti iššūkį.
- Ar aktoriui sunku save parduoti (nesvarbu kam: režisieriui, prodiuseriui, žiūrovui)?
– Jeigu esi geras pardavėjas, turi profesinių įgūdžių, gali save parduoti. Arba turi gerą prekę – jinai irgi gali būti parduodama. Klausimas, ar už atitinkamą kainą. Bet čia jau rinkodaros dalykai, rinka diktuoja tam tikras tendencijas ir jei prekė, kurią siūlai, yra paklausi, nesunkiai atsiras pirkėjų.
- Šiandien esate laisvas žmogus ir galite rinktis, kur, ką ir kaip vaidinti. Ar sunku teisingai pasirinkti?
– Lietuva – maža šalis, ir aktoriai tikrai neturi tiek daug pasiūlymų, kad galėtų rinktis. Čia daugiau šios profesijos fasadinis veidas, kurį sukuria interviu, straipsniai glamūriniuose žurnaluose. Taip, šiandien aš tikrai negaliu skųstis veiklos trūkumu ir pažįstu aktorių, kurie yra labai užimti, turi daug vaidmenų, projektų, bet visgi didžioji dalis aktorių – laukiantys žmonės: jie nėra iniciatoriai, organizatoriai ar režisieriai, jie tiesiog laukia, kol juos pasirinks.
Pastebiu, kad tas laukimas pridaro nemažai žalos, ypač tiems aktoriams, kurie tiesiog laukia ir nieko nedaro. Tada jau trisdešimties, kai ateina tam tikra branda, apmąstymų periodas, pradedama „bėdavoti“, nes nėra aiškių vertybių, siekiamybių, žmogus nežino, ko nori. Tas vidinis konfliktas, priešingai nei turėtų būti, nukreipiamas į aplinką ir aplinkinius, kaltinant kitus, užuot ieškojus atsakymų savyje.
- Prieš gerus keletą metų jus matėme aplinkosauginiame projekte, netgi buvote žaliųjų ambasadoriumi. Tai – reklaminė akcija ar jums iš tiesų tai rūpi?
– Man tai yra labai svarbus dalykas. Smagu matyti, kad žmonės vis sąmoningesni, atsakingesni, susirenka šiukšles gamtoje. Aišku, ne 100 %, bet šis procesas tikrai sparčiai juda į priekį. Mano manymu, ne taip svarbu, ar tokios akcijos reklaminės, ar ne, kas jas finansuoja, svarbiausia, kad keičiasi visuomenės požiūris, ir tai labai džiugina.
Aplinkosauginis švietimas, kaip ir kitų dalykų – elgesio, tinkamų manierų, asmens higienos ir t. t. – mokymas taip pat yra savotiškas išsiauklėjimas.
-- Kiek šiukšlinių yra jūsų namuose? Kaip manote, ar lietuviai kada nors pasieks švedų lygį? Pvz., kai kuriuose švedų namuose yra net 8 atskiros šiukšliadėžės.
– Namuose turime vieną šiukšliadėžę, bet visada atskirai rūšiuojame plastiką ir popierių. Tas pats ir mūsų biure.
Sunku pasakyti, ar kada nors lietuvių namuose bus 8 šiukšliadėžės, bet, manau, viskas įmanoma. Čia tas pats, kaip su požiūriu: žmogus gali užstrigti ir visą gyvenimą pragyventi nieko nekeisdamas. Arba gali akimirksniu ar palaipsniui pasikeisti.
Bet yra tam tikri kartų įpročiai, požiūriai, mąstymas, ypač tas sovietinis palikimas. Tai tarsi koks betonas, kurio taip lengvai neįveiksi: arba jis turi sutrūnyti per laiką, arba jį reikia kaip nors išardyti. Kita vertus, betoną mes galime išardyti, tačiau žmogus turi norėti keistis pats, keisti savo požiūrį.
Daugelį dalykų reikia ugdyti nuo vaikystės. Mūsų sūnui dabar treji metai, jis dar per mažas suprasti apie šiukšlių rūšiavimą, bet būtina perteikti tam tikrus dalykus, rodyti tinkamą pavyzdį ir, svarbiausia, neluošinti perduodant savus kompleksus, kuriuos perėmėme iš mokyklos, šeimos ir t. t. Jei visa tai eis iš kartos į kartą, mes niekada nejudėsime į priekį, nebus to progreso.
- Kiek, jūsų manymu, svarbus tėvų indėlis auklėjant vaiką? Ar reikia jį nukreipti kuria nors linkme?
– Džiaugiuosi, kad manęs niekas niekur nekreipė, todėl ir pats taip elgiuosi. Aišku, aš šeimoje turėjau tam tikrą pavyzdį. Man artima japonų išmintis: jie greitai pamato, į ką linkęs vaikas. Manau, dėl to šioje šalyje yra toks didelis progresas. Nereikia stengtis nukreipti savo vaiko ten, ko tau pačiam nepavyko realizuoti, pasiekti. Svarbu pastebėti, įžvelgti, kur jis linkęs, tada nukreipimas gali būti tikslingas.
Ir dar – nėra taip, kad pastatai šalia protingą žmogų mokytoją ir jis visko išmoko. Mokytojas gali dalintis žiniomis, patirtimi, bet tai nereiškia, kad tas kitas žmogus viską perims, besimokantysis jau yra kelyje. Svarbu, kad tame kelyje ar pakeliui atsirastų tinkamas mokytojas, vedlys.
- Sakoma: jeigu nori surasti idealiai sau tinkantį žmogų, rinkis tą, kuris jus prajuokina. Ką apie tai manote?
– 100 procentų pritariu. Mano žmona Šorena turi nuostabų humoro jausmą, ir tai viena iš savybių, kuri mane labai žavi. Man visą laiką būdavo ir yra svarbu bendravimas su žmogumi. Gyvenime sutinkame daug kenčiančių, nelaimingų žmonių, be abejo, yra ir daug laimingų.
Manęs niekada nežavėjo ir aš niekad ilgai negalėjau būti su kenčiančiais žmonėmis. Ne nuo skausmo ar ligos, bet nuo vidinio nerimo, kažkokios dvasinės kančios. Man gera būti su tais, kurie tos kančios neturi, o tų kenčiančiųjų aš sąmoningai vengiu. Tikiu, kad energija, gera ar bloga, persiduoda.
- Jeigu reikėtų atskleisti paslaptį, kurios apie jus dar nežinome, kas tai būtų?
– Daugelis mano, kad jeigu esi aktorius, būni scenoje, neturi viešo kalbėjimo baimės. Tai – ne visai tiesa. Aš tik keletą pastarųjų metų nejaučiu tos baimės, bet iki tol buvo ilgas kelias.
Būdavo, kad po laidos grįždavau namo ir krisdavau į lovą nuo streso ir įtampos, kurią patirdavau, jau nekalbant apie tai, jog keletą naktų prieš spektaklį ar filmavimą sapnuodavau košmarus. Daugiau nei dešimt metų nuolat treniravausi, kad tai įveikčiau, išmokčiau suvaldyti. Ir, atrodo, man pavyko.
Dažnai žmonės nenori dėti jokių pastangų, žengti tam tikrų žingsnių ir tikisi, kad viskas savaime išsispręs, pasikeis. Taip nebūna. Konfucijus yra pasakęs: „Tik eidamas, dėdamas žingsnius nueisi kelią.“ Mankštindamasis žmogus gali išmankštinti kūną, dvasią, požiūrį. Svarbu – tai daryti.