Pats spalvinimas jau yra kūrybinis procesas, kurio metu žmogus gali atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos, sumažinti stresą, sustiprinti savo psichoemocinę sveikatą, mėgautis pačiu procesu, leistis į spalvotą „Paslaptingo sodo“ pažinimą, pasisemti gerų emocijų arba tiesiog kokybiškai ir kūrybiškai praleisti laisvalaikį. Svarbiausia būti sąžiningam su savimi: imti tokią spalvą, kokios norisi, pasirinkti spalvinti tą piešinį, kuris tuo metu labiausiai atliepia vidinę būseną.
O kaip dėl spalvų, ar jų pasirinkimas turi įtakos terapiniam procesui? Marija atsako taip: „Teisingo atsakymo, kaip matematikos formulės, nėra. Tačiau ilgametė darbo patirtis rodo, kad geltona (šilta), raudona (purpurinė) ir mėlyna (indigo) dailės terapijos metu padeda pasiekti gilesnius savo asmenybės klodus ir atskleisti savo prigimtines galias savigydai.
Žmonės, nesąmoningai pasirinkę tapyti šiomis spalvomis, labai greitai pastebi tiek vidinius tiek išorinius pokyčius. Pavyzdžiui: praeina migreniniai galvos skausmai, liaujasi košmariški sapnai, dingsta streso sukelti psichosomatiniai požymiai. O viena moteris iš Norvegijos parašė, kad po „Širdies ikonos“ tapymo praėjo dviejų metų senumo egzema.“
Taigi, galima daryti prielaidą, kad leidžiantis į kūrybinį procesą su sąmoningai pasirinktomis spalvomis (geltona, raudona ir mėlyna) galima ne tik smagiai praleisti laisvalaikį bet sustiprinti savo dvasinę ir emocinę sveikatą, įgyti atsparumo stresui. Žmogus pats save gydo: atkuria savyje pusiausvyrą, taiką, ramybę, tyloje gauna visus atsakymus į savo klausimus, jis suvokia, kad tik pats gali kurti savo gyvenimą ir tik pats nusprendžia, kada ir kokiu būdu įsilies į Visatos Kūrėjo darbą kaip kūrėjo įrankis, kaip kūrėjas...
Šia prasme dailės terapiją galima būtų vadinti vienu subtiliausių ir tiksliausių instrumentų tiek psichoterapijoje, tiek reabilitacijoje, tiek ugdomajame darbe.
