Vaikystėje sirgau. Infekcijos, nuolatinės operacijos, ligoninės, išsekimas ir bejėgiškumas. Akistatos su mirtimi, šokas, ašaros ir kančia – tai buvo mano vaikystė. Bet aš ne apie tai noriu papasakoti. Buvo riba kai gydytojai pasidavė ir nebežinojo kaip man padėti, skėsčiojo rankomis ir atsisakydavo skirti gydymą.
Buvo ir tokių, kurie asmeniškai veždavo pas savo draugus profesorius, norėdami padėti, tačiau tai buvo bergždžias darbas. Supykau. Neketinau mirti nuo šios ligos, nenorėjau daugiau skausmo, pavydėjau savo draugams tikro gyvenimo.
Radau jėgų. Išanalizavau visą informaciją apie savo ligą, visus tyrimus, knygas, teko net verstis internetinius puslapius iš prancūzų, olandų kalbos. Ir niekur nebuvo vilties teikiančių žinių, kol viename organinės chemijos vadovėlyje (!) perskaičiau apie cheminę medžiagą, kuri kaip ir turėtų man padėti...
Nors ir pati tuo labai abejojau, bet tai buvo mano tikėjimo pasveikti šiaudas. Žinot kokia artimiausių ir pažįstamų žmonių reakcija kai randi kažkokią nepatvirtintą cheminę medžiagą, kuri tave gali išgelbėti?
Tai milžiniškas priešinimasis, nes tu esi nepilnametis, tu ne gydytojas, tu NIEKAS! Prisigalvojai ir dabar sakai, kad tau tai padės? 2 metai.. pašaipų, žeminimų, nepasitikėjimo ir nusisukimo nuo manęs. Kai tu kalbi su aistra, užsidegimu ir noru gyventi!
Nei karto nepatikėjau, kad nesugebėsiu, nors tai girdėjau iš tėvų, draugų bei profesorių. Galiausiai atsidūriau 11 docentų ir profesorių konsiliume, kurie turėjo pranešti paskutinę žinią koks gydymo planas. Plano nebuvo, profesorė tik pareiškė, kad gydymo nėra.
Viską teks palikti kaip buvo. Žinoma ji pasakojo, kad žaizdas galima tepti tepaliukais, kad jos geriau gytų ir t.t., pamenu šypsojausi ir žiūrėjau į visų tu profesorių akis. Įdomu buvo kaip jie jaučiasi žmogui pranešdami, kad gydymo nėra, kad jie nepadės man?
Paklausiau apie tuos „vaistus‘‘. Išpūstos kai kurių medikų akys ir gynyba, juk tai – neregistruoti vaistai, „nors tai tave išgydytų visam laikui‘‘. Keli grasinimai savo teisėmis ir jie sutiko. Koks tai jausmas? Kai skambini tėčiui ir rėki, kad jie sutiko! Kad aš pasveiksiu! Kai aplinkiniai žiūri, o tau tas pats! Aš buvau laiminga, laimingiausia tą dieną!
Nebesvarbu buvo tos kančios, tie žmonės, kurie manimi netikėjo. Aš laimėjau! Žinoma, vėliau jie vis bandė manimi atsikratyti, kalbėdami, kad nelabai gali tai daryti ir t.t., bet nepasidaviau, dalykiškai ir šaltai kalbėjau apie savo teises ir teismus jei nesutiks, ir tai skambėjo iš mano, 17 metų merginos lūpų...
Dabar aš sveika! Laiminga! Ir pasitikiu savyje esančiu vaiku. Šis vaikas, esantis manyje, grūmėsi už save, kai jo niekas nepalaikė, kai netikėjo nei patys tėvai, nei medikai. Tai buvo labai skaudu, bet milžiniška pamoka, kuri išmokė lengvai skintis kelią per gyvenimą ir jaustis laiminga.
Dabar studijuoju tai, kas susiję su vaistais ir gydymu. Matau, kad yra eksperimentinių vaistų, kad yra vaistų, kuriuos slepia farmacija ir kurie gali išgelbėti ne šimtus, o tūkstančius žmonių gyvybių.
Dabar mano kova prasideda už kitų žmonių gyvybes, už teisingą, mažiausiai kenkiantį gydymą. O Tau, žmogau, sakau: kad ir kuo sirgtum (o tai kažkada vis vien nutinka), nepasiduok. Arba gyvenimas valdys tave arba Tu jį. Tai kova, kurią reikia laimėti.
Pagarbiai, G.A.
xxx
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano vidinė pergalė“.
Kiekvieno publikuoto rašinio autoriui leidykla „Obuolys“ padovanos po įdomią ir naudingą knygą, o geriausio rašinio autoriui ar autorei SPA VILNIUS padovanos 60 minučių trukmės ESPA aromaterapinį masažą su karštais akmenimis.
Jūsų istorijų laukiame iki rugpjūčio 30 dienos el. paštu gyvbudas@lrytas.lt.
