Susirinkime suskambėjus mobiliam telefonui, neretas pasijunta nejaukiai – stengiasi kuo greičiau išjungti garsą. Tačiau taip elgiasi ne visi: kai kurie nesikuklindami atsako į skambutį. Kam kur nors eiti, jeigu galima kalbėtis čia ir dabar?
Politologas, protokolo ir etiketo žinovas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas Arminas Lydeka vienareikšmiškai teigė, jog tai mažu mažiausiai nepagarba. Toks žmogus parodo ne tik nepagarbą kitam, bet ir savo nemandagumą. „Ar įsivaizduojate, kas būtų, jeigu visi pradėtų kalbėtis telefonu? Kam tada apskritai organizuoti susirinkimą?,“ – svarstė politologas.
Vadovas – ne išimtis
Kita vertus, galbūt normalu, jeigu taip elgiasi vadovas? Juk jis turi kur kas daugiau darbų bei pareigų. Ir galbūt gali kalbėtis garsiai, jeigu tai nėra kažkoks slaptas pokalbis? O be to, dėl vieno skambučio bėgti į kitą salę – laiko gaišimas. Ir štai A. Lydeka paprieštaravo: „Tikrai ne. Vadovo pareigos dar visiškai nereiškia, jog jis gali elgtis kaip panorėjęs ir turi ypatingų privilegijų. Tokioje situacijoje jis visiškai negerbia savo darbuotojų“, – aiškino jis.
Yra požymių, kurie akivaizdžiai byloja apie nepagarbą kitiems. Ir vienas iš jų – būtent telefoniniai skambučiai. Tam, kuris kalba susirinkime, nėra nieko blogiau už vis besikartojančias išmaniųjų telefonų skambučių melodijas. O ką jau kalbėti apie atvejį, kuomet susirinkimo metu atsakoma į skambutį. Ir visiškai nesvarbu, jei kalbama tyliai – kalbėtis telefonu, kai vyksta susirinkimas, yra etiketo pažeidimas.
Prieš susirinkimą būtina išjungti arba bent jau nutildyti telefoną. Jeigu netyčia pamiršote tai padaryti, reikia įjungti „nieko neįvyko“ režimą. Tai yra, tiesiog kuo greičiau pašalinti šį trukdį ir toliau dalyvauti susirinkime. Tačiau, jeigu skambutis išties labai svarbus, reikėtų labai tyliai visų atsiprašyti ir išeiti, o tik tada kalbėti telefonu. Tačiau etiketo žinovas priminė, jog niekam nereikia aiškinti priežasties, dėl kurios norite trumpam palikti auditoriją . Juk niekam neįdomu, kas jūsų ieško ar kaip dažnai jus kviečia gamtiniai reikalai.
Antras, bet ne ką mažiau rimtas dalykas – pašnekovo ignoravimas. Visiškai atsiriboti, sukinėtis, o dar blogiau – pradėti kalbėti su kitais, yra labai nepagarbu. Toks ignoravimas parodo ne tik nepagarbą pašnekovui, bet ir paties žmogaus neišprusimą bei nemandagumą.
Dar viena klaida – maistas. Atrodytų, jog suaugę žmonės turėtų ir patys suprasti, jog užkandžiauti susirinkimo metu (jeigu nevalgote prie bendro stalo) yra klaiku. Beje, tai galioja ir gumos kramtymui!
Priklauso nuo įmonės ir šalies Skirtingi darbuotojai, skirtingi vadovai, skirtingos įmonės – ir susirinkimai skiriasi kaip diena ir naktis. Tiesa, tai gali priklausyti net nuo pačios valstybės bei joje gyvenančių žmonių mentaliteto.
„Aš nesakau, jog maigyti telefoną susirinkimo metu yra pagarba, tačiau kiekvieną situaciją reikėtų nagrinėti atskirai“, – sakė jis.
A.Lydekos teigimu, pastebėjus susirinkimo metu internete naršantį žmogų, nereikėtų iš karto jo „nurašyti“. Visų pirma, būna atvejų, kuomet klausytojas tiesiog pasitikslina arba pasipildo išgirstą informaciją. Jis niekam netrukdo, bet gauna sau naudingų žinių.
Antras dalykas – šalies modernumas. Į tai įeina tiek žmonių požiūris, tiek naujosios technologijos. Tokiose šalyse kaip Estija, Olandija ar Vokietija į tokius dalykus žiūrima nuolankiau. Ten gyvena žmonės, kurie susirinkimo metu nevengia išsitraukti mobilaus telefono ir atlikti tai, kas jam tuo metu atrodo būtina.
Tuo tarpu Ispanijos, Italijos gyventojai labai retai susirinkimuose užsiima papildomais, nereikalingais darbais. Ar tai yra labiau konservatyvių pažiūrų žmonės? Šiuo atveju – taip. Ir to priežastis yra labai paprasta – pietiečiai yra labai impulsyvūs: jie trokšta pasisakyti, diskutuoti, replikuoti. Tad naršymui internete laiko tiesiog nelieka. Žmogaus teisė rinktis
„Susirinkimas – tai tam tikros informacijos pristatymas, jei neaktualu – geriau neiti,“ – sakė etiketo žinovas.
Darbe vargu, ar galime rinktis – eiti ar ne. Tačiau, jeigu susirinkimas nėra būtinas, o jo tema visiškai neaktuali, geriausia į salę nekelti kojos. Kam? Pašnekovui – papildomas stresas, o atėjusiam – nuolatinis žiovulys.
„Lietuvoje susirinkimų atmosfera nėra griežta. Nieko blogo, jei kas nors spėja susitvarkyti ir asmeninius reikalus, ir pilnai priimti gaunamą informaciją – tuo reikia džiaugtis“, – tvirtino A.Lydeka. Tačiau jis pabrėžė, jog svarbiausia yra pagarba, o šį žodį kiekvienas supranta savaip. Suvokimas priklauso tiek nuo auklėjimo, tiek nuo aplinkos, tiek nuo darbo su savimi bei pačios įmonės, kurioje dirbama.
Kalba su sienomis
Tačiau lieka dar viena neišspręsta problema – susirinkime kalbančiojo ( politologas juokais vadina – atlikėjo) būsena. Kaip jaučiasi tas, kuris kalba su sienomis? O ypač vadovas, kuris mato savo žodžių prasmę bei jų neįsisavinimo pasekmes?
Tačiau, kita vertus, galbūt jis turėtų ką nors keisti? Galbūt vertėtų kalbėti įdomiau, kiek pakeitus toną, į kalbą įtraukus juokelių, ironijos trupinėlių? Juk įdomaus pranešimo visada norisi klausytis – galbūt tada nekils noro sudarinėti pirkinių sąrašo arba mokėti už komunalines paslaugas?
Bet kokiu atveju, jei jau nutinka tokia nemaloni situacija, kuomet iš 10-ies žmonių klausosi tik sienos, kalbantysis turėtų elgtis protingai.
„Išmintingas žmogus niekada nepuls guostis, jog niekas jo neklauso, nerėks ir nemoralizuos. Jis tiesiog darys išvadas, kaip sudominti klausytojus,“ – sakė A.Lydeka.
