Yra tokių, kuriuos tėvai lepina, užmiršdami ugdyti jų savarankiškumą. Pagaliau yra tėvų, tikrinančių kasdien, ką moksleivis įsideda į kuprinę. Visi šie tėvai daro meškos paslaugą savo atžaloms, o atpildui gauna stresą ir nusivylimą. Kaip išvengti tokių klaidų?
Dvi dukteris auginanti mano pažįstama jau ne vienerius metus rugsėjo pradžioje pasiima atostogų.
„Kai pagalvoju, kas manęs laukia, ima drebėti rankos“, – prisipažino išsiskyrusi moteris, auginanti dvi mokyklinio amžiaus dukras.
Per artimiausias dvi savaites jos dienotvarkė nė iš tolo neprimins atostogų.
Susirinkimai skirtingose vidurinėse mokyklose, rinkimai į tėvų komitetą, dar po vieną susirinkimą – muzikos ir dailės mokyklose, kurias po pamokų lanko dvi dukterys paauglės. O kur dar sąrašas mokyklos reikmenų, vadovėlių, sąrašas rinkliavų, kurias tėvai moka už mokyklų kosmetinius remontus, užklasinius renginius, išlaidos dukterų naujiems drabužiams, avalynei, sportinei aprangai, nes per vasarą jos labai išstypo.
„Neturi pinigų, neleisk vaikų į mokyklą – tokia karti tiesa“, – nusišypso mano 41-erių draugė, kai susitikome prekybos centre. Jos vežimėlis beveik lūžo nuo mokyklinių prekių, bet dar ne viskas supirkta būsimiems mokslo metams.
Bet ne tai kelia didžiausią rūpestį vienišai motinai. Ji būgštauja, kad rugsėjį smarkiai pablogės jos santykiai su vaikais.
Apklausos rodo, kad Lietuvoje kasdien tėvai su vaikais bendrauja vidutiniškai 7 minutes, o populiariausi klausimai yra: „Kiek gavai?“, „Ar jau valgei?“ Būtent dėl šių klausimų mano draugė labiausiai pykstasi su savo dukterimis.
Ji nori būti pavyzdinga motina, o dukterys siunta, kad yra kontroliuojamas kiekvienas jų žingsnis. Kur yra riba tarp vaiko savarankiškumo ir motinos pareigos jiems padėti?
Šio klausimo geriau neužduoti mano draugei. Tokias motinas, kaip ji, gali šaltu dušu perlieti vilnietės psichologės psichoterapeutės Žydrės Arlauskaitės žodžiai: „Motinos neturi ant pečių užsikrauti nepakeliamos naštos, jos negali už vaikus atlikti visų pareigų ir nugyventi jų gyvenimo.“
Ši specialistė žino, ką kalba. Ir ne tik iš savo patyrimo.
Ne paslaptis, kad kai kurie tėvai jaučiasi gerokai išsekę nuo atsakomybės už savo vaikus, todėl artėjantys nauji mokslo metai visai šeimai sukelia vien stresą ir nerimą.
- Vieni vaikai laukia naujų mokslo metų ir nekantrauja, kada ateis rugsėjis, o kiti – nenori. Nuo ko tai priklauso? – pasiteiravau psichologės psichoterapeutės Ž. Arlauskaitės.
– Mokykla nuo namų skiriasi tuo, kad joje yra smarkiai ribojama vaiko laisvė. Todėl vaikas turi priprasti prie naujo režimo, vykdyti pareigas, kurių galbūt nenori, išmokti prisiimti atsakomybę.
Artėjant rugsėjo 1-ajai, būtina sudrausminti vaikus, kad nemiegotų iki vidurdienio, nesiautėtų iki vidurnakčio. Jie turi įprasti laiku eiti gulti, turi būti ribojamas laikas, praleidžiamas prie kompiuterio, televizoriaus, taip pat bendravimas su draugais.
Yra svarbus mitybos režimas. Jei per atostogas vaikas valgė pusryčius 11 val., atėjus rugsėjui jis nenorės pusryčiauti 7 val. ryto. Vadinasi, mokykloje jis negalės susikaupti, jo pilvas gurgės nuo alkio.
O prasčiau besimokantiems vaikams Rugsėjo 1-oji dažnai reiškia tai, kad vėl prasidės nesėkmių metas. Jiems reikės kur kas labiau stengtis.
Tokiu atveju tėvai gali padėti vaikams, žinoma, jei nepersistengs, keldami reikalavimus ir vertindami jų pažangumą bei elgesį.
- Tėvai kasdien klausia moksleivių tų pačių dalykų: „Kiek gavai?“, „Ar pavalgei?“ Kodėl taip yra?
– Tėvų ir vaikų santykiuose tema apie maistą nėra svarbiausia, nors mitybos įpročiai turi didelę įtaką vaiko savijautai. Lietuvoje dar nė vienas žmogus nenumirė iš bado. Norėčiau, kad ir toliau taip būtų.
Prasmingesnis klausimas vaikui yra ne „Ką valgei?“, ne „Kiek gavai?“, o „Kaip tau šiandien sekėsi?“
Natūralu, tėvai nori, kad vaikas gerai mokytųsi, gautų gerus pažymius, gerai baigtų mokslus ir turėtų gerą darbą. Bet vaikui nuo tokių norų ne ką geriau.
Pavyzdžiui, atsakydamas, kad gavo penkis, o ne dešimt, jis būgštauja, kad vėl bus priekaištaujama. Būkime realistai – ne visi vaikai sugeba mokytis dešimtukais ir devintukais.
Siūlyčiau tėvams plėsti savo klausimų repertuarą. Reikėtų daugiau teirautis apie vaiko emocijas, o ne apie gautą pažymį.
Bėda yra ta, kad tėvai dažniausiai išgirsta tik informaciją apie blogus pažymius, o tai, kad jų sūnus ar duktė gavo gerų pažymių, jie praleidžia pro ausis.
- Kodėl vaikas kartais bijo eiti į mokyklą arba nenori jos lankyti?
– Pyktis, nepasitenkinimas, nerimas, baimė dėl ateities – tokios neretai lydi emocijos, kai kalbama apie mokyklą ir mokytojus. Tuo užsikrečia taip pat vaikai.
Galiu lažintis – pasižiūrėjus televizijos žinių, galima išgirsti: „mokyklos nebaigtos renovuoti“, „mokytojai ruošiasi streikuoti“, „trūksta vadovėlių“. Tai – nerimą keliančios žinios.
Dėl diskusijų švietimo klausimais, į kurias įsitraukia tėvai, vaikui taip pat gali sudaryti įspūdį, kad mokykla – prasta vieta.
Vadinasi, vaiko baimė gali būti pagrįsta – jis pradeda lankyti tokią vietą, apie kurią niekas gerai neatsiliepia.
Ar girdėjote, kad tėvai sietų savo lūkesčius su mokykla ir girtų ją savo vaikui: „Nuostabu, aš taip džiaugiuosi, kad tu pradėsi lankyti mokyklą. Laukiu nesulaukiu tos akimirkos. Tai – geriausia vieta, kurioje gali atsidurti vaikas“? Aš to negirdėjau.
Kita vertus, jeigu būsimo pirmokėlio vyresnis brolis ar sesuo prastai atsiliepia apie savo mokyklą, jis taip pat galvos, kad mokykla yra bloga vieta.
- O jeigu vaikui iš tiesų blogai sekasi mokykloje?
– Prasta nuotaika, artėjant naujiems mokslo metams, gali būti ir tada, kai vaikas būna nusivylęs savo gebėjimais, nors tai nereiškia, kad jis nėra gabus.
Dar vienas dalykas, dėl kurio nenorima eiti į mokykla, yra patyčios ir vaiko orumą žeminanti aplinka.
Nors šiuo metu yra daug kalbama apie smurtą, tėvai gali nesuprasti, kaip tai smarkiai paliečia jų vaikus. Tėvai neįvertina to, kiek daug vaikas kankinasi, kaip jam sunku būna bendraujant su mokytojais ir kitais moksleiviais.
- Ką daryti, įtarus, kad vaikas nepritampa mokykloje ir dėl to streikuoja jo sveikata?
– Tokiu atveju vaikas gali netekti apetito, pradėti mikčioti, kramtyti nagus, netgi šlapintis naktį į lovą, jam gali prasidėti traukuliai, nervinis tikas. Tai nutinka ne tik pirmokams, bet ir vyresnių klasių moksleiviams.
Nuvedus vaiką pas neurologą ir pradėjus jį gydyti tabletėmis, dažnai nebūna pagerėjimo. Laimei, tokie dalykai yra koreguojami.
Taip gali atsitikti, kai dėl įvairių priežasčių sutrinka vaiko psichikos raida.
Būtų labai gerai, jeigu tėvai laiku pastebėtų pokyčius. Pavyzdžiui, į konsultaciją ateina penktokas kartu su mama, o aš klausiu jos, kada sūnui pradėjo akis trūkčioti.
„Tikriausiai nuo pirmos klasės“, – netvirtai atsako mama. – „O kodėl tik dabar kreipėtės, kai vaikas pradėjo lankyti penktą klasę?“ – klausinėju toliau, tada išgirstu atsakymą: „Iš pradžių nesupratome, kas vyksta.“
- Ką daryti tėvams, kad suprastų vaiko dvasinį pasaulį?
– Vienintelis patarimas – turėti kantrybės klausti ir mokėti išklausyti. Kol vaikas nepasakoja apie savijautą, tėvai gali neįtarti, kad jam reikia pagalbos.
Galvos skausmai, pykinimas, vėmimas, karščiavimas ryte, nenorėjimas eiti į mokyklą – tokie požymiai rodo, kad vaikui kažkas negerai.
Jeigu prieš atostogas nebūna temperatūros, tai nėra vaiko simuliavimas, tai – jo psichikos reakcija.
Tėvai turi atkreipti dėmesį į pasikartojančius negalavimus ir aiškintis priežastis, kodėl taip atsitinka.
- Dar būdami mokyklos suole vaikai skundžiasi, kad neturi laiko. Ar tai nėra suaugusiųjų liga?
– Iš tikrųjų būna taip, kad įvairios užduotys, rašinėliai, referatai rašomi paskutinę naktį, taip elgiasi netgi dvyliktokai ir dėl to patiria didelę nervinę įtampą. Taip neturėtų būti.
Jei tokio amžiaus moksleiviai nemoka planuoti savo dienos, nemanau, kad tai psichologo darbas, to gali išmokyti tėvai.
Gavus sunkesnę užduotį, ją galima suskaidyti į kelis etapus: kai ką padaryti šiandien, o kai ką – vėliau. Tiek moksleiviai, tiek jų tėvai turi įprasti galvoti apie rytdieną.
Reikia įpratinti moksleivį apmąstyti, ko jam prireiks kitą dieną mokykloje ir ko jam reikės po savaitės. Vaikas turi išmokti planuoti savo veiklą.
- Ar tėvai turi kasdien tikrinti moksleivio kuprinę?
– Jei vaikas pirmokas, tėvai gali jam priminti, ko reikės rytdienai, patarti jam, ką būtina įsidėti.
Kai vaikas yra devintokas, neverta kuistis po jo kuprinę. Ar motina tikrins kuprinę, ar – ne, nuo to kažin ar pasikeis jos turinys.
Kai vaikas eina į mokyklą, pasiruošęs gauti gerą įvertinimą ir pasitikti savo jėgomis, jo kuprinėje tikrai nebus jokių nesąmonių.
Jei mokykla yra vaikui kančia, o jo tėvai svajoja, kad jis kuo greičiau atsisveikintų su mokykla ir dingtų jiems iš akiračio, negalėčiau spėlioti, kokių daiktų yra tokio moksleivio kuprinėje.
- Ar verta įdėti sumuštinį?
– Valgyti sumuštinius mokykloje dabar vėl yra madinga, galima įdėti vaikui taip pat nedidelį termosą. Ne visi vaikai nori eiti valgyti į valgyklą, nors visi išalksta.
Antra vertus, valgykla – vieta, kur vaikas mokosi naujų įgūdžių.
- Kad nesišlaistytų gatvėje, dalis tėvų minutės tikslumu suplanuoja savo vaiko laisvalaikį. Ar tai gerai?
– Būreliai ypač praverčia vaikams, kuriems nesiseka mokytis dėl to, kad jie yra lėtesni, drovesni. Nežinau kodėl, bet mūsų pedagogai labiau mėgsta greitai kalbančius moksleivius, kurie trata kaip kulkosvaidis.
O lankydami būrelius vaikai gauna kitokias užduotis, tai ugdo jų savivertę.
Žinoma, aš nekalbu, kad tokį vaiką reikia užrašyti į mokyklą, kur kasdien iki vėlaus vakaro grojama, dainuojama, piešiama ar šokama. Lėtas vaikas gali nepatempti tokio krūvio.
Jei minučių tikslumu tėvai suplanuoja vaiko laisvalaikį, o savaitgalį, paaiškėja, kad jam dar reikia papildomai pasimokyti, nes tai niekada nepakenks, bus blogai.
Sakykite, kada toks vaikas mokysis gyventi? Niekada, jis ugdys tik tam tikrus įgūdžius, o sekmadienį miegos iki pietų, nes vieną dieną per savaitę reikia išsimiegoti.
