Vėlyvas vasaros vakaras. Vilniaus oro uostas. Pravažiuojantieji pro šalį nė neįtaria, kas dedasi viduje. Čia – garsiai skamba dainos ir plojimai. Prie C atvykimo vartų apie 40 lietuvių su nekantrumu laukia pro duris įžengiančio vieno žymiausių šių laikų jogo, litvako Radhanatha Svamio. Jis pirmą kartą atvyko į protėvių žemę.
Tad kokią žinią perduoti lietuviams atvyko vienas žymiausių litvakų pasaulyje – Radhanatha Svamis?
Pateikiame Radhanatha Svamio mokymus, išsakytus viešoje paskaitoje „Compensa“ salėje ir išskirtiniame interviu.
Kaip rasti amžiną laimę?
„Apsakyti, koks esi turtingas, gali pagal tai, ką turi, ko pinigai nupirkti negali“, – laimės matą nusakė Radhanatha Svamis.
Kiekviena gyvybė šioje žemėje ieško pasitenkinimo. Ir tai rasti paprasta – laimė slypi mūsų viduje. Kai tai pamirštame, pradedame ieškoti laimės išorėje. O išorėje visi malonumai – laikini.
Ar ne šokolado plytelė būna geriausia atrama liūdną akimirką? Ar ne linksmybės naktiniame klube praskaidrina nuotaiką po sunkios savaitės?
Vėliau prasta nuotaika sugrįžta. Kodėl taip yra? Nes neįmanoma laimės, kuri suteiktų mums vidinį džiaugsmą, surasti išoriniuose dalykuose. Ar tai gražus komplimentas, ar saulėlydis, ar pirmasis sniegas – visa tai negali pripildyti širdies neišsenkamu džiaugsmu.
Jogas aiškino, kad aukščiausias malonumas, atgaivinantis žmogaus širdį, tai – begalinė Dievo meilė. Būtent to kiekviena gyva būtybė ir siekia.
Pyktis ar draugauti religijoms?
Kaip pamilti Dievą, apie tai pasakoja religijos. Tačiau mokymai neretai nublunka religinę nesantaiką kurstančių – sprendimų fone.
Žmonijos istorijoje buvo ne vienas klaikus pavyzdys, kai mylinčio Dievo vardu žmonės sėjo nesantaiką, tapo kerštingi, smerkiantys. Būtent dėl religinio sektantizmo, neapykantos, egoizmo, arogancijos žmonės atsuka nugarą religijoms. Šios ydos, jo teigimu, su tikru dvasingumu – neturi nieko bendro.
„Nuoširdžiai šeimininką mylintis šuo pažins jį apsivilkusį įvairiais drabužiais, – tai metafora apie tai, kad šeimininkas – tai Dievas, o šuo – žmogus, – aiškino religinių kovų absurdiškumą garsus jogas. – Mano mylimas mokytojas Šrila Prabhupada kartą pasakė, kad kiekviena religija, siekianti įkvėpti žmogų nuoširdžiai pamilti Dievą, yra tikroji religija.“
Šiuos žodžius savo kailiu patyrė ir pats jogas. Gimęs atsidavusių žydų šeimoje Ričardas Slavinas turėjo galimybę susipažinti su pagrindinėmis religijomis. Keliaujant jam teko gyventi vienuolynuose, bendrauti su krikščionių kunigais, musulmonų šventikais. Atvykęs į Indiją jis daug laiko praleido su budistais ir kitomis vietinėmis religinėmis bendruomenėmis.
„Pasaulyje yra daugybė ritualų, filosofinių aiškinimų, kurie skleidžiami įvairiausiomis kalbomis, skirtingose vietose, skirtingu laiku. Visi jie iš tiesų yra skirti padėti mums pamilti Dievą visu protu, širdimi ir siela, – tikino Radhanatha Svamis. – Dievo meilė yra viso džiaugsmo šaltinis. Joje nėra nė lašo arogancijos, gobšumo, savanaudiškumo. Meilė – pilna dalinimosi, tarnystės – tai tikroji religijų esmė.“
Ar įlipę į automobilį tampame juo?
Kas mes esame? Su kuo galėtume sutapatinti save? Europietis? Lietuvis? Moteris arba vyras? Vidurinės klasės? Radhanatha Svamis sakė, kad visa tai – mąstymo konceptai mūsų galvoje.
„Mintys kaip veidrodis. Kai žiūri į veidrodį, turėtum pamatyti save, jei atspindys apterštas dulkėmis, nešvarumais, viskas, ką matai – tai dulkės ir purvas. Lygiai taip pat kai mūsų mintys apterštos savanaudiškos aistros, arogancijos, godumo, pykčio, pavydo – tuomet ir atsiranda noras identifikuotis su išoriniais vardikliais: aš esu vyras, moteris, juodas arba baltas, raudonas, geltonas ar rudas“, – aiškino Radhanatha Svamis.
Pačios mintys išties švarios, švarios kaip veidrodis – tuomet visi konceptai dingsta ir matome save kaip... sielą. Dalelę Dievo. Tai siela mato per akis, girdi per ausis, ragauja per liežuvį. Tai yra, kas mes esame. Ir kai pamirštame – susiduriame su daugybe problemų.
Kodėl pamirštame ir kokios problemos? Iš vidaus gelmių išnyra godumas, geismas, tingumas. Savo veiksmais aplinką tempiame žemyn.
Radhanatha Svamis mokė, kad šios ydos – tai neišmanymo pasekmė. Nežinojimo, kad esame amžinos sielos. Tuomet mes tapatiname save su kūnu.
Bet mes nesame kūnas – lygiai taip, kaip nesame automobilis, įlipę į jį. Mes turime rūpintis savo automobiliu, nes juo galima atlikti kilnių darbų. Tačiau kartu turime suprasti, kad mūsų ir automobilio poreikiai – skirtingi. Transporto priemonei reikia degalų, o mums, žmonėms, – saulės šviesos, vandens, maisto.
Problema kyla, kai nepaisome sielos poreikių, per daug susitapatiname su savo kūnu (automobiliu) ir dvasią maitiname kūno maistu. Toks maistas mūsų širdies nepamaitina. Tampame nepasitenkinę. Būname pažeidžiami godumo, pykčio, o šių dalykų neįmanoma pasotinti. Tai kaip ugnis – kuo daugiau ją maitini, tuo alkanesnė ji tampa.
Tikrąją meilę, taiką, laimę rasime tik savyje, o kai jos ieškome išorėje – tuomet mums reikia dar, dar, dar daugiau visko – iš čia ir kyla ydos, neišmanymas. O iš jų – liūdesys ir vienatvė.
Kas yra prisirišimai?
Kadangi sielos natūra yra pilna laimės, o žmogaus poreikis – ją surasti, tad laikiną laimę užčiuopę išorėje – ar tai pinigai, ar maistas, ar sueitis, ar cigaretės, ar alkoholis – prisirišame prie to. Manome, kad radome savo laimės versmę. Deja, tai nesuteikia pilnatvės.
Jogas patarė žemesniuosius prisirišimus pakeisti aukštesniaisiais – jie suteiks gilesnį pasitenkinimo jausmą. Pavyzdžiui, maistą, kuris sukelia kančias kitiems, iškeisti į dvasingesnį maistą, muziką, kurioje dainuojama apie materialius dalykus, pakeisti į tą, kuri pakylėja sielą.
Lengviausias būdas atsikratyti prisirišimų (priklausomybių) – veikti tai, kas brandina mūsų sielą ir kelia mus arčiau Dievo.
Yra daug tokių pavyzdžių visuomenėje. Argi nesate girdėję apie priklausomybes turinčiuosius, kurie ilgą laiką praleidę su religingais žmonėmis atsikratė svaigalų? Arba apie tuos gerosios naujienos skleidėjus, kurie kitados trainiojosi gatvėmis?
Su kuo sutapsi, toks patapsi
Šis senas posūkis – labai aktualus visuomenėje. Jogas sakė, kad žmonės, kurie duoda mums aukštesnį pasaulio suvokimą ir reguliariai skiria laiko meditacijai, kurie yra nuolankūs, dėkingi, kontroliuojantys jusles, turintys vidinį pasitenkinimą, kurie nori dalintis taika, kurie turi gilų tikėjimą Dievu, jaučią atsidavimą gyvoms būtybėms – neišdildomai praturtins mūsų gyvenimą.
Mūsų tokia jau natūra – su kuo save asocijuojame, tokiais ir tampame: „tai kaip metalo gabalas – jei apsupame jį ugnimi, jis tampa karštas kaip ugnis, jei įkišame jį į ledą, jis tampa šaltas kaip ledas.“
Vienuolis aiškino, kad dabar pasaulyje yra tiek daug propagandos, dedama daug pastangų sužadinti mūsų aistroms – goduliui, arogancijai. Ir kai įsileidžiame šias paskatas savęsp – patys tampame pavydūs, pikti, nelaimingi.
„Mūsų tradicijoje gyvi trys principai – nuolat būti su šventais žmonėmis, kurie mus įkvepia; atlikti dvasines praktikas, medituoti, melstis; kasdienybėje pritaikyti įgautas dvasines žinias“, – aiškino jis.
Ką daryti, kad išgirstume vienintelį kartą Lietuvoje viešėjusį jogą?
„Bhagavatgitoje (Indijos šventraštyje – autr.) randami nuostabūs dvasiniai principai, kuriais turėtume vadovautis: kad ir ką darytumėme, tai turi būti atlikta be godumo, be pavydo, nuolankios tarnystės Dievui ir kitoms gyvybėms nuotaika“, – mokė jogas.
„Kiekviena siela, – aiškino Radhanatha Svamis, – turi laisvą valią ir mes patys nusprendžiame save atskirti nuo Dievo palaimos.
Tada tampame nebe Kūrėjo pagalbininkais, bet jo kūrinių valdytojais ar išnaudotojais. Bhagavatgitoje aiškinama, kad Krišna arba Dievas yra viso ko valdytojas ir savininkas, ir kiekvieno draugas. Kad ir kuo mes bebūtume – ar mažytis Svamis kaip aš, kuris neturi banko sąskaitos nuo 1969-ųjų, ar milijonieriais, milijardieriais – dvasinio augumo esmė yra, kad Dievas – visko valdovas, o mes – jo kūrinių prižiūrėtojai.“
Apie tai papasakojęs jogas suteikė mums žinių. Kartu ir atsakomybę. Kadangi kiekvienas žmogus turi laisvą valią, jis galite nuspręsti, kaip gyventi toliau.
