„Nereikėtų galvoti, kad, jeigu vaikas bus užimtas iki vakaro, jis bus laimingas, jo rezultatai bus labai geri. Tikrai reikėtų viską daryti saikingai ir mėginti vaikui parinkti tuos užsiėmimus, kurie jam labiausiai sekasi, yra įdomiausi, teikia atsipalaidavimą, saugumą, pasitenkinimą po pamokų. Ne visiems pamokos patinka“, – LRT RADIJUI sako V. Kilikevičienė.
– Kaip vertinate artėjantį laikotarpį – rugsėjo 1 d.?
– Laikotarpis iš tikrųjų labai gražus – buvo atostogos, visi pailsėjo. Bet šį laikotarpį vadiname adaptaciniu, prisitaikymo, o kartais – stresiniu. Manau, kad pirmiausia, ką reikėtų padaryti paskutinėmis dienomis, artėjant rugsėjui, mėginti nuraminti tiek save (turiu omenyje tėvus), tiek vaikus.
Sėkmė, kiek visiems mums pavyks adaptuotis prieš rugsėjį ir vėliau – mokykloje, priklauso nuo to, kiek ramus bus mūsų vidus. Tikriausiai patys nelabai žinome, kodėl jaučiame stresą. Atrodo, kad nieko tokio neįvyks: mokslas – geras dalykas. Mokykloje bus draugai, kolektyvas, naujos žinios. Atrodo, net nereikėtų kalbėti apie stresą, bet, jeigu iškyla tokie klausimai, streso yra.
Reikėtų mėginti tą rutulį sukti aplink, pamatyti kitas – gerąsias – puses ir nusiraminti, nes nieko ypatingo nevyksta, tik ateina dar vienas rugsėjis (nepaisant to, kad kažkam, mokslo prasme, jis yra pirmas ar paskutinis). Viskas slenkasi, sukasi aplink. Reikėtų tai priimti kaip natūralų procesą ir ramiai laukti, kas gero įvyks mokykloje.
– Didesnę įtampą jaučia pirmokų tėvai. Tikrai neretai pirmoko (atrodo, dar visiškai mažiuko vaiko) ir tėvai, ir kaimynai klausia – jau būsi mokinys, ar bijai, ar moki skaityti, skaičiuoti? Ką daryti, jeigu vaikas iš tiesų to dar nemoka?
– Labai normalu, kad vaikas nemoka ir skaičiuoti, ir skaityti. Jis todėl ir eina į mokyklą, kad pradėtų mokytis ir išmoktų. Nežinau, kodėl klausiame vaiko – ar tu moki skaičiuoti. Matyt, tai darome dėl nerimo, asmeniškų dalykų. Tai darome dėl savo nerimo, nes manome, kad vaikui bus sunku.
Mums reikia galvoti, kaip patiems nusiraminti. Vaiko reikia klausti ne „Ar tu bijai?“, bet – „Ko tikiesi išmokti? Ko tikiesi iš mokyklos?“ Reikia kalbėti apie tai, kas mokykloje bus gero, įdomaus. Ateina laikotarpis, kai vaikas turi eiti į kitą ugdymo įstaigą, mokytis kitų dalykų. Jis nebegalėtų būti darželyje, nes tas ratas per siauras. Ėjimą į mokyklą reikia priimti kaip gerą pasikeitimą, o ne baimę, stresą. Reikia su vaiku kalbėti būtent iš šios pusės – kas ten bus gero ir įdomaus. Be to mes neužaugtume, niekuo netaptume.
– Vaikai visada turi papildomos veiklos, bet vasaros metu daugelis įpranta tinginiauti, ilgiau pamiegoti. Įsiliejimas į naujus mokslo metus būna nervingas, nes atrodo – nieko nespėsiu. Kaip viską sudėlioti, kad viską būtų įmanoma padaryti?
Būtų labai gerai apie tai, kas bus, kalbėti šeimoje ir kartu planuoti savo laiką. Tai, apie ką kalbate, labiau yra tėvų laikas, kaip jie tą laiką sudėlios: kaip palydės ar pasiims vaiką, kiek galės pabūti kartu. Pats vaikas, jeigu nerimas neperduodamas, nejaučia ir nesupranta, kad visi bus užimti.
Tėvai turėtų pasistengti nusiraminti, suplanuoti, ramiai pradėti mokyti vaiką, kaip jis eis į mokyklą: kaip nueiti, kas jį palydės, kas parsives. Galima netgi surašyti. Vaikams labai patinka surašyti planai. Visiems patinka aiškumas, saugumas ir vidinis ramumas. To ne visada pavyksta pasiekti. Jeigu norime ramaus rugsėjo, palankios adaptacijos, manau, kad toks elgesys – planavimas, laiko susidėliojimas ir aiškumas – atneštų nusiraminimą visai šeimai.
Norėčiau pasakyti, kad planavimas ypač tinka vaikams, turintiems psichologinių, elgesio sunkumų, problemų, hiperaktyvumo, uždarumo bruožų. Šiems vaikams reikia ypač daug aiškinti ir sudėlioti [dienos seką – LRT.lt]. Tada nebus sunku sutikti tas dienas, kurios, atrodo, gal bus ne tokios lengvos.
– Ar turite patarimų tiems, kurie jau dabar turi ilgą sąrašą, ką per dieną turi nuveikti vaikas, neskaitant laiko mokykloje?
– Niekada nereikia kraštutinumų. Nereikia bėgti nuo vieno kraštutinumo – nedaryti nieko ir nerimauti – iki kito, kai sudaromas begalinis užduočių, užsiėmimų sąrašas. Kaip mes, suaugę žmonės, pavargstame po darbo, taip vaikai pavargsta dar greičiau.
Nereikėtų galvoti, kad, jeigu vaikas bus užimtas iki vakaro, jis bus laimingas, jo rezultatai bus labai geri. Reikėtų viską daryti saikingai ir mėginti vaikui parinkti tuos užsiėmimus, kurie jam labiausiai sekasi, yra įdomiausi, teikia atsipalaidavimą, saugumą, pasitenkinimą po pamokų.
Ne visiems pamokos patinka. Kartais vaikai per pamokas iš tikrųjų jaučia daug nerimo, todėl reikia užsiėmimų, kurių metu jie sugebėtų atsipalaiduoti ir kompensuoti nerimą, kurį patyrė anksčiau.
– Kaip neperlenkti lazdos – nepadauginti veiklos?
– Turbūt mes, visi tėvai, turime intuicijos jausmą. Kartais tas jausmas yra tikras, kartais šiek tiek apgauna – įsivaizduojame, kad mūsų vaikai turi būti patys geriausi, padaryti visko daugiausiai.
Reikėtų išlaikyti realybės jausmą, kiek vaikas iš tikrųjų gali, pajėgia, kiek yra gabus. Reikia suprasti ir įvertinti realybę. Pagal tai reikia matuoti, kiek vaikas gali turėti užsiėmimų. Visada jų galima turėti mažiau, o paskui – daugiau.
Kai vaikai pervargsta, prasideda psichologiniai sunkumai. Jeigu vaikas turi, pavyzdžiui, koncentracijos, nerimo problemų, jos sunkėja, niekur nedingsta, todėl kalbu apie visos šeimos nusiraminimą, susikaupimą.
Kad išliktų nebloga savijauta, nepablogėtų tam tikros būsenos, dalį laiko reikia stengtis kompensuoti savo jėgas. Tai reikia daryti tiek mums, suaugusiems, – grįžus po darbo reikia pailsėti, atgauti gerą savijautą, tiek vaikui. Jo nereikia nuo ryto iki vakaro apkrauti užsiėmimais.
– Gal turite pavyzdį, kai per dideli krūviai pasibaigė rimtomis bėdomis? Ar prisimenate atvejį, kai supratote, kad vaikas buvo tiesiog per daug užimtas ir paskui turėjo sveikatos bėdų.
– Tokių atvejų prisimenu ne vieną ir ne du. Tokių vaikų yra. Jie turi pačių įvairiausių sutrikimų ir susirgimų. Jeigu vaikas jų turi, tai, kaip taisyklė, pablogėja savijauta: atsiranda nemiga, nuotaikos pablogėjimai, jam sunku susikaupti, nebėra kompensacijos galimybių.
Galiausiai prieinama prie to, kad vaikui reikia kurį laiką pailsėti, neiti į mokyklą. Tai nebūtinai nutinka iš karto, pirmą mėnesį, nors kartais gali nutikti ir pirmaisiais adaptacijos mėnesiais. Tokių pavyzdžių tikrai yra ne vienas. Yra tekę sutikti vaikų, kurie nuo pervargimo atsidūrė ligoninėje. Į viską reikia žiūrėti rimtai, saikingai.
– Dirbate Švedijoje. Ar pastebite skirtumų, kaip naujus mokslo metus pasitinka Lietuva ir Švedija?
– Teko pakeisti aplinką, todėl šiuo metu tenka susidurti ir su Švedijos mokyklomis. Vaikai čia į jas pradeda eiti savaite anksčiau. Stebėjau mokslo metų pradžią. Pastebėjau skirtumą tarp to, kaip viskas daroma čia, ir to, ką jaučia tėvai Lietuvoje, kur dažnai jaučiamas skatinimas. Iš jo ir kyla stresas, nerimas.
Čia, Švedijoje, visur vyksta stabdymas ir raminimas. Ypač pradžioje raginama neskubėti. Niekas nekalba apie mokslo kiekį, vadovėlių gausą. Pirmomis dienomis daug sportuojama lauke, planuojamas laikas. Nauji mokslo metai pasitinkami truputį kitaip, stengiamasi vaikų neišgąsdinti.
Mes, tėvai, atvažiavę iš Lietuvos, niekur negalime padėti savo lietuviškumo, todėl turime daug klausimų, norime planuoti ateitį. Labai jaučiu, kad mane stabdo ir sako – viskas bus gerai, viskas susiklostys savaime, tegul eina laikas ir po truputį visi įsivažiuosime.
