„Tai, kas apibūdinama terminu šiuolaikinis laikas, yra keikiama jau daugybę amžių, nuo neatmenamų laikų. Dar senovės graikai sakydavo, kad dabartiniai laikai yra patys prasčiausi iš visų buvusių laikų. Ir dabar mes esame linkę kažkiek idealizuoti praeitį, neva anksčiau buvo kažkaip kitaip, daugiau buvo to, daugiau ano... Visais laikais juk buvo visko. Aišku, mūsų gyvenimas dabar tapo labai technologizuotas, įveltas į baisiai didelį tempą, neišvengiamai visi mes – ir moterys, ir vyrai – esame priversti gyventi pagreitintu tempu. Jeigu moterys prieš šimtą ar du šimtus metų buvo labiau motiniškos, namų puoselėtojos ir židinio kurstytojos, tai dabar jos stojas į lygią gretą su vyrais.
Ar galima sakyti, kad visų kampų laikymas ir buvimas už vyro nugaros yra šiuolaikinės moters bruožai? Aš manau, kad ji tokia jau nebėra, manau, ji jau šalia, greta stovi. O kartais net ir priekyje. Ką mes, vargšai vyrai, galime padaryti? Nieko. Kuomet moterys nusprendė, kad nori dalyvauti pasaulio valdyme, tada jos ir atsistojo ten, kur stovi dabar – šalia arba priekyje vyro.
Pažįstu keletą šeimų, kur moteris yra galva, vyrai visiškai nesprendžia jų prisiimtų klausimų, nes dirba savo darbuose, uždirba pinigus, o šeimos sprendimus – kada atostogauti, kokį šaldytuvą pirkti ar į kokį kiną eiti – visada priima moteris. Nežinau, gal tai atsirado iš vyrų tinginystės, ar iš moterų noro dominuoti... gal... Vis dėlto, turėtų būti tam tikras pasidalijimas atsakomybėmis ir sprendimų priėmimu. Nebent kažkuris iš partnerių yra visiškai nepajėgus spręsti ir atsakyti už savo sprendimus, tada, aišku, kitam tenka dviguba našta. Bet kažin, ar tai yra gerai. Nei vienu atveju nereikia kraštutinumų.
Moterys suvyriškėja, matyt, kai nepasiseka meilės reikaluose... Po nesėkmingų pirmų, antrų ar trečių meilių moteris nusprendžia gyvenime kitaip ieškoti laimės – siekdama karjeros ar kažkur kitur – ir pradeda vyriškėti. Aš suvyriškėjusia laikau tokią moterį, kuri dirba po trylika ir daugiau valandų per dieną, šeimos neturi arba turi tokią, kur vyras ir, galbūt, netgi vaikas yra antrame plane. Tai ėjimas prieš prigimtį, prieš tai, kas iš tikrųjų tinka. Man regis, kiekvienos moters prigimtyje glūdi harmonijos troškimas, tad reiktų rasti pusiausvyrą. Turbūt tokių moterų, kurios turi daugiau galimybių realizuoti save kažkur, tik ne šeimoje, yra nemažai. Ir gaila, kad taip yra. Labiausiai gaila vaikų, jeigu tokia moteris jų turi. Nes vaikams mamos meilės labiausiai reikia. Nemanau, kad ši problema yra neišsprendžiama ar pernelyg išsikerojusi, tačiau faktas, kad prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, kai aš buvau jaunas, tokių moterų buvo mažiau.
Kada moteris yra harmoninga ir laiminga (aš dedu lygybės ženklą tarp šitų dviejų sąvokų)? Kiekvienam iki pilnos laimės trūksta skirtingų dalykų, bet aš manau, kad svarbiausia yra moters intuicija ir empatija aplinkai. Harmoninga moteris sukuria aplink save harmoningą aplinką – sugeba pajausti aplinkinių emocijas, sugeba skleisti pozityvią energiją ir teisingą, jos požiūriu, empatijos aurą. Viena harmoninga moteris užsiima sportu, kita gal knygas skaito, trečia užsiima rankdarbiais arba rašo kelionių gidus iš savo atostogų – kiekviena turi kažką savo. Tačiau tam tikrų dalykų išpildymas – išsilavinimo, gyvenimo smalsumo patenkinimas, pasaulėžiūros formavimas – yra svarbiausia.
Kai reikia pasakyti, kas svarbiau – dvasinis ar finansinis komfortas šeimoje, manau, visi turėtų sutikti, kad pinigai laimės neatneša, arba gali ją atnešti tik trumpam. Nes iš esmės mūsų gyvenimo laimė yra vis tik susijusi su bendravimu, su buvimu, su emocine gerove, o emocinei gerovei pinigai turi mažai įtakos. Mes žinome, kad jų niekada neužtenka, kad ir kiek turėtum. Ko gero, ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti žmones, kurie pinigų turi užtektinai, kurie suprato, kad jų jau nebereikia. O visi kiti yra linkę siekti dar ir dar... Bet kada nors reikia sustoti ir prisiminti, kad visų pinigų neuždirbsi, o gyvenimas prabėgs. Esu įsitikinęs, kad finansinis komfortas šeimoje yra tikrai ne pirmoje vietoje, ir apskritai gyvenime tai nėra susiję su laime.
O kaip tas gyvenimas klostysis šeimoje, tai jau labai individualūs žingsniai. Tik šeimos emocinė gerovė stipriai priklauso nuo moters. Nuo jos empatijos, kantrybės, sugebėjimo suprasti savo nevykėlius vaikus, kurie prastai mokosi, vyrus, kurie daug dirba ir mažai uždirba. Viskas priklauso nuo sugebėjimo juos padaryti laimingus, kad jie šeimoje ir namuose rastų ramybę ir laimę. Tai labai svarbu. Būtent moteris iš tiesų sukuria harmoniją savo namuose.“
