Petrutei buvo šešiolika, kai ji sutiko Jonuką. Dviese jie bučiavosi po žvaigždėmis. Daugiau nieko nedarė, nes Petrutė žinojo – reikia moteriai save saugot.
Sunkiai pasiekiama ji buvo iki pilnametystės. Tada Jonukas atnešė sužadėtuvių žiedą ir merginos širdis ištirpo. Pirmoji naktis buvo nepamirštamai nevykusi. Po pusmečio jie atšoko vestuves. Gimė vaikelis.
Petrutė buvo pervargusi. Vis dažniau pagalvodavo, kaip čia nuo Jonuko išsisukt, kad nereikėtų kartu su juo atlikti žmonos pareigos. Kadangi Jonukas buvo rimtas žmogus, dvejus metus stengėsi žmonai būti ištikimas. Tada gimė antras vaikelis. Jonuką žmona įkalbėjo dalyvauti gimdyme. Gimė berniukas.
Petrutė ėmė daug melstis Jėzui, kad nutyrintų jos širdį ir padarytų ją panašią į Švenčiausiąją Motiną. O vyras ėmė skaityt Ošo knygas apie tantrą. Mėgino apšviesti ir žmoną, kad tantra – tai ne koks gyvuliškas seksas, o dieviškas susijungimas su Aukščiausiuoju.
Petrutė išsigando ir nulėkė pas egzorcistą Vilkauską. Šis patvirtino – Jonukas iš tiesų paklaidintas piktųjų dvasių. „Gal tai ir nėra apsėdimas, bet saugokis. Žegnok jį kryžium“, – patarė.
Petrutė apsiginklavo rožančiumi. Tačiau kuo toliau, tuo baisiau. Vieną gražų saulėtą žiemos rytą Jonukas tarė: „Mano gyvenime atsirado kita moteris. Iškart sakau, nes nenoriu tavęs apgaudinėti. Nors man ir tu esi brangi. Mielai pagyvenčiau trise“.
Visas Petrutės kūnas ėmė kratytis, lyg į ją būtų sulindę šimtas demonų. Ji iškošė pro dantis: „Ką tu vaikams pasakysi mirdamas?“ Tada nualpo. Jonukas nuvežė ją į ligoninę. Tada nugabeno vaikus jos mamai. Susikrovė lagaminą ir išėjo pas kitą moterį.
Aldutė buvo tamsiaplaukė ir (bent taip ji manė) nelabai graži. Tačiau nejautė jokių ribų.
Seksas jai atrodė kaip masažas apatinei kūno daliai – dėl sveikatos, kad kraujas geriau išsivaikščiotų.
Tačiau mylėjosi nedažnai, nes buvo per daug protinga. Nenorėjo vaidinti „fyfačkos“.
Į grožio saloną išsiravėti antakių ji užeidavo kartą per pusmetį. Dažymasis jai atrodė laiko gaišinimas, sijonus žiemą segėti – šalta, o vaikščioti su aukštakulniais net nemokėjo. Štai todėl vaikiną ji rasdavo nedažnai ir su juo greitai susipykdavo.
Kai Aldutė užtektinai nusivylė meile, jos gyvenime atsirado joga. Dvejus metus ji gyveno kaip vienuolė – patikėjusi, kad kai gerai prasitampai, tai ir sekso nereikia. Gal būtų net vienuole tapusi, bet vis neatrasdavo, kuriai religinei tradicijai nori priklausyti. Budistai jai atrodė nemeilūs, krikščionys – kvaili, o induistai – išprotėję.
Ji labai stengėsi mąstyti pozityviai, tačiau jos širdies čakra tebebuvo užsivėrusi. Ji nemokėjo pasitikėti, nes tiek kartų gyvenime buvo apgauta. Tačiau viskas pasikeitė, kai Aldutė nuėjo į meditaciją pas budistų vienuolį, trims mėnesiams atvykusį iš Korėjos. Tada jos širdis plačiai atsivėrė ir ten sulapojo lotosas.
Štai tokią pražydusią Aldutę sutiko Jonukas. Susipažino jie per Ošo meditacijas, kurias vedė psichoterapeutas Olegas L. Apsikabinę ilgai ilgai stovėjo ir jautė, kaip apsikeičia kosmine energija. Jonukas jai pasiguodė, kad jau pusmetį nesimylėjo su žmona. Aldutei pasirodė, kad jis jau beveik išsiskyręs. Todėl ji drąsiai atsivėrė jam visomis čakromis.
Kokia ji buvo laiminga, kai Jonukas vakarais atvažiuodavo pas ją. Virdavo jam valgyti, o paskui švelniai kalbėdavo ir glamonėdavo. „Tokia stipri buvau moteris, o dabar dėl vyro iškvaišau“, – pasijuokdavo pati iš savęs. Truputį buvo neramu, kad mylimasis kažkodėl apie ją nepasakoja žmonai. Vis sako, kad toji serga rimta psichikos liga ir dabar ne laikas ją traumuoti. Dar sakydavo, kad meilužės už žmonas visuomet laimingesnės. Aldutė norėjo tuo tikėti, todėl tikėjo.
Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai moteris nuklydo į seminarą pagal senovės indų šventraščių – Vedų išmintį. Ten visų gerbiamas mokytojas Olegas T. aiškino, kad moteris turi būti nuolanki ir vyrui lenktis į kojas.
Nesiginčyt, net jei vyras neteisus. Ir nesukt sau galvos dėl pinigų, nes pinigus šeimai uždirbt – tai vyro atsakomybė. Moters pareiga – tai gražiai rengtis, skaniai gaminti valgyt ir gimdyt vaikus. Kadangi Aldutei buvo pabodę būti emancipuota moterimi, ji patikėjo.
Prisipirko „Humanoje“ ilgų sijonų, įsisegė žvangančius auskarus su Krišnos ir Radhos figūrėlėmis. Po mėnesio ji jau džiaugėsi saldžiais vaisiais – Jonukas pagaliau atsikraustė gyventi pas ją.
Tik varge varge... Aldutė kuo daugiau meldėsi, tuo mažiau norėjo mylėtis. Jai vis skaudėdavo galvą ir kamuodavo mintys: „Juk mes dar nesusituokę. Būtinai turim susituokt pagal vedines tradicijas“.
Tuo pat metu Jonuko žmona taip pat nusprendė būti nuolanki moteris. Petrutė ėmė ir pasidomėjo, kas gi yra tantra.
Tada puolė po kojom savo vyrui ir pareiškė: „Jonai, buvai teisus. Atleisk man, nusidėjėlei. Gal tikrai pamėginam gyventi trise? Aš priimsiu į savo širdį ir tavo mylimą moterį“.
Jonukas apsidžiaugė. Tačiau buvo jau per vėlu. Aldutė jau buvo ne kokia nors pasileidėlė. Ji atsidavė pačiam Viešpačiui Krišnai.
Kaip ši pasaka baigėsi? Ogi jūs patys nuspręskit. Galbūt vyras grįžo pas žmoną ir gyveno kartu sau laimingai (arba nelaimingai). Galbūt Petrutė liko viena, ėmė kovot prieš skiepus, Ameriką ir gėjų sąmokslą. Galbūt Aldutė tapo lesbiete, nusifotografavo „selfyje“ su savo mylimąja ir įkėlė į „feisbuką“.
Tais metais į Lietuvą atvyko daugiau pabėgėlių. Darėsi vis neaiškiau, kaip vyras turi mylėti moterį, o moteris – vyrą. Vieni kalbėjo apie Vedas, kiti – apie tantrą. Krikščionys grasino pragaru, o musulmonai tyliai kuždėjosi, kokioj ištvirkėlių irštvoj padėt bombą Alachui pagarbinti.
