Vidurio Europos universiteto doktoranto, tautinių mažumų
istorijos tyrinėtojo Tado Janušausko vertinimu, holokausto tema yra
iššūkis lietuviškam identitetui, kurį jaunasis mokslininkas
apibrėžia per tam tikrą kolektyvinio „mes“ suvokimą. Jis aiškino,
kad tas „mes“ beveik visada yra suvokiamas kaip kažkas pozityvaus
ir gero.
„Kai į tą pozityvumą, kolektyvinę atmintį bandoma, tarkime, per
Rūtos Vanagaitės knygą įdėti kažką neigiamo, tada iš karto kyla
atmetimo reakcija. (...) Tai nėra Lietuvos išimtis, visa Rytų Europa
yra tokia pati. Teko gyventi Vengrijoje, kur situacija yra kur kas
prastesnė“, – sakė T.Janušauskas per Vilniaus žydų viešojoje
bibliotekoje vykusią apskritojo stalo diskusiją „Psichologinė
holokausto integravimo į kolektyvinę Lietuvos gyventojų atmintį
problema“.
Psichoanalitikas dr. T.Kajokas irgi kalbėjo apie tai, kad
stinga suvokimo, jog žydai yra mūsų visuomenės dalis.
„Nors Rūta Vanagaitė sako „mūsų žydai“, mūsų istorikai rašo
„mūsų žydai“, bet man atrodo, čia yra tai, kas, pasak analitikų,
būtų kažkas tokio, dėl ko mes esame sutarę, kad taip yra. Bet iš
tikrųjų tai yra tik paviršiuje, viduje tu nejauti, kad jie yra
mūsų, jie yra tie žydai“, – pažymėjo T.Kajokas.
Pats psichoanalitikas teigė susidūręs su lietuviško žydiškumo
praradimu tada, kai pradėjo skaityti vieno žymiausių šių laikų
mąstytojų filosofo Emanuelio Levino veikalus.
„Staiga supratau, kad tas žmogus gyveno Kaune. Jis yra iš
Kauno, pirmą straipsnį lietuviškai parašė, jis visame pasaulyje
žinomas, o Lietuvoje praktiškai nežinomas. Kaune praktiškai nelikę
jokių žymių, kad jis ten yra buvęs. (...) Kaip savo kolegoms
sakiau, įsivaizduokite, kad mes neturėtume Čiurlionio. Nežinotume,
kad Čiurlionis egzistavo, koks tai būtų praradimas! Bet E.Levinas
šia prasme irgi yra mūsų, bet mes nežinome, kad esame jį praradę“,
– kalbėjo T.Kajokas.
Jis savo diskurse prisiminė pokalbius Vilniaus paminklosaugos
talkos klube apie Didžiąją Vilniaus sinagogą, nuotraukas, kuriose –
žydų kvartalai, legendos, vaikystę Ignalinoje, kur, kaip vėliau
sužinojo, yra stovėjusios keturios sinagogos.
„Vaikystėje mes ten bėgiodavome, niekas net žodeliu nepasakė, kur
buvo kokia sinagoga. Jos išgaravo, ir staiga supranti, kad kaip
Hario Poterio pasaulyje egzistuoja kažkas paraleliai, bet tu
nežinai, kas tai yra. To pasaulio kaip nebuvę, ir neturi ko
pasiklausti“, – kalbėjo T.Kajokas.
Pasak specialisto, tapatybės klausimas yra labai svarbus, bet
ji, pagal klasikinį psichoanalitinį požiūrį, kuriama tada, kai
prarandi ir supranti, ką prarandi. Jeigu neturi ko prarasti, tai
iš esmės negali tapatintis.
„Šiandien mes negalime tapatintis su žydais kaip tik dėl tos
priežasties, kad mes nelabai suvokiame praradimo masto“, – sakė T.Kajokas.
Naudodamas tėvo ir vaiko santykių analogiją, psichoanalitikas
kalbėjo ir apie iššūkį, kai tenka nuvainikuoti herojus.
„Tu visą laiką galvoji, kad tavo tėtis pats „kiečiausias“. Jo
ilgiausia mašina, jis pats stipriausias ir visiems duoda į galvą, o
tu išeini ir supranti – jis stipriausias, bet jis sėdi kalėjime. Ir
tą reikia integruoti. Manau, kad tai, kas vyksta dabar Lietuvoje,
tai vyksta per labai trumpą laiką, mes einame ta linkme, bet nebus
greičiau“, – konstatavo T.Kajokas.
Psichoanalitiko manymu, lietuviai sugebės prieiti prie
holokausto temos tik tada, kai sugebės sąžiningai priimti savo
sovietinę praeitį.
„Kaip ir psichoterapijoje, paprastai, kai dirbi su žmogumi,
kuris yra labai narciziškas, tu žinai, kad jo giliausia gėda bus
prieita tik tada, kai jis išlukštens lengvesnes. Ir jeigu manęs kas
nors paklaustų, kaip aš prognozuočiau, aš sakyčiau, kad kol mes
neišlukštensime lengvesnių gėdų, mes neprieisime iki žydiškos
tematikos“, – sakė T.Kajokas.
Jo kolega psichoterapeutas dr. Eugenijus Laurinaitis pažymėjo,
kad visų pirma apie tai reikia kalbėti.
„Tai, apie ką nešnekame, veikia, ir veikia nekontroliuojamai.
Jeigu mes apie tai galime pradėti kalbėti, tai nustoja būti
nekontroliuojama“, – konstatavo E.Laurinaitis.
Psichoterapeutas pažymėjo, kad tuomet, kai kažkas mūsų
klausinėja apie holokaustą, dažniausiai ginamės primityviomis
priemonėmis, žodžiais: „Stop, aš gimiau po karo, mano rankos
švarios.“
Eksperto vertinimu, holokaustą reikėtų atskirti kaip fenomeną
su daug sluoksnių: istoriniu, politiniu, psichologiniu.
„Ir aš galvoju, kaip galėtume, jeigu galėtume, duoti žmonėms
suvokimą, kad pripažinti yra malonu. Nepaisant ką, todėl, kad
tai suteikia suvokimą, kad tu nebemeluoji sau ir kitiems, tai yra
tiesos jausmas. Ir, antras dalykas, gal kaip nors pavyktų parodyti,
kad tai yra drąsos aktas, kad tai yra tiesioginės tavo asmeninės ir
visos tautos drąsos parodymas“, – sprendimus siūlė E.Laurinaitis.
Vilniaus universiteto dėstytoja psichologė Asta Zbarauskaitė
mano, kad gynybines reakcijas, kalbant apie holokaustą, dabar
sukelia gėdos jausmas.
„Gėdos jausmas yra beprotiškai sunkus jausmas dėl to, kad tai
reiškia, jog kažkas su manimi ar su mano grupe iš esmės yra
negerai. Tai yra labai destruktyvu. Dėl to mes matome gynybą nuo
savo emocijų, skausmingų išgyvenimų. Tai yra natūralu, bet tai
neveda prie diskusijos, o diskusija yra labai svarbi, nes faktai
rodo, kad buvo išžudyta labai didelė dalis Lietuvos gyventojų“, –
konstatavo A.Zbarauskaitė.
Mokslininkė taip pat atkreipė dėmesį, kad jungistinėje
analitinėje psichologijoje, kurios krypčiai ji atstovauja, pradėta
daug kalbėti apie kultūrinius kompleksus, kai žmonės tapatinasi su
savo grupe ir perima tam tikrus požiūrius, įsitikinimus.
„Kai ištinka krizinė situacija, kultūriniai kompleksai pradeda
veikti ir ypač aktyvuojasi. Iškeliame save kaip gerus, o į kažką tą
blogį reikia sudėti. Į ką? Tuo metu buvo ta grupė, į ką sudėjome
pavojus, ateis laikas, sudėsime į kažką kitą. Dėl to ta diskusija
yra labai svarbi, ir kalbėjimas labai svarbus, nes perkėlimo
mechanizmas – „ko aš nenoriu matyti savyje, pamatyti kitame“, yra
labai stiprus. Dėl to diskutuoti, kas čia atsitiko, svarbu, kad
būtų užkirstas kelias tolesniems dalykams“, – sakė A.Zbarauskaitė.
Jos kolegė Rasa Bieliauskaitė minėjo, kad atliekant tyrimus
pastebėta, kad tie žmonės, kurie yra išgyvenę traumas, kai tenka
pasakoti apie karo metus, negali labai nuosekliai kalbėti apie tai,
kas įvyko.
„Tai – viena iš temų, kuri psichologiškai svarbi, turime
ieškoti būdų, kaip atsimerkti ir į tai pažiūrėti. Šituo požiūriu R.Vanagaitės knyga yra naudinga“, – sakė E.Bieliauskaitė.
Istorikas Ilja Lempertas minėjo nemažai neatitikimų tarp
istorijos ir kolektyvinės atminties, kuri yra paremta ne
šaltiniais, o liudijimais.
Kaip vieną iš pavyzdžių istorikas minėjo mitą, esą žydai
sovietus sutiko su gėlėmis, ko nepatvirtina jokie šaltiniai. Tai
vyko 1940 metais, kai „Hitleris dar nenaikino žydų, per visą
Lenkiją buvo du ar trys getai, žydai mirties nuo Hitlerio bijoti
negalėjo“.
„Maža to, jų kolektyvinė atmintis tuomet prisiminė įvykius
prieš dvidešimt metų, kai Pirmojo (pasaulinio. – ELTA) karo metu
civilizuoti vokiečiai kariavo prieš antisemitinę rusų imperiją. Kad
ir kaip būtų, pagyvenus metus po Stalino okupacijos, jie tą idėją
dar labiau prisiminė, ir 1941 m. žydai nebėgo, kadangi jie matė, ką
darė Stalinas, ir jie manė, kad Hitlerio antisemitizmas yra geriau
nei Stalino deportacijos ir nacionalizacija. Jie nebėga ir žūsta“,
– priminė I.Lempertas.
Istorikas pritaria R.Vanagaitės knygoje išsakytai minčiai, kad
„mūsiškiais“ turi tapti visos visuomenės grupės.
„Kada daugelis čia esančių tapsime jūsiškiais, tada problemų,
mano supratimu, nebebus“, – sakė istorikas per diskusiją, surengtą
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje.
Žinomas mokslininkas, istorikas, Milersvilio universiteto
istorijos profesorius emeritas Saulius Sužiedėlis, kalbėdamas apie
polemiką dėl holokausto, pažymėjo, kad net dėl to, kada jis
prasidėjo, nėra sutariama.
„Vieni sako – birželio 21-ąją prasidėjo holokaustas. Jeigu
suprantame holokaustą kaip Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimą,
tada ta data netinka, kadangi rugpjūčio pradžioje, praėjus šešioms
savaitėms po Vokietijos agresijos, daugiau nei 90 proc. žydų dar
buvo gyvi. Jeigu jie būtų grįžę į namus kažkaip stebuklingai ir ta
akcija būtų buvusi nutraukta, tai mes šiandien nekalbėtume apie
holokaustą Lietuvoje“, – sakė S.Sužiedėlis.
Mokslininkas taip pat pažymėjo, kad holokaustui vykdyti buvo
pajungtas didžiulis genocido aparatas.
„Absoliuti dauguma žydų Europoje žuvo trimis būdais: masiniais
šaudymais – Lietuva buvo pirmasis kraštas, kur vyko holokaustas,
antra buvo deportacijos į dujų kameras daugiausiai šešiose Lenkijos
vietose, o trečias – getų steigimas ir toks palaipsniui vykdomas
marinimas badu, išnaudojimas darbu ir tokiu būdu per selekcijas
lėtesnis žmonių naikinimas. Gana maža dalis visų holokausto aukų
žuvo „Lietūkio“ garaže Vilijampolėje ir tokiose panašiose
akcijose“, – sakė S.Sužiedėlis.
Profesorius nesupranta tų, kurie bando įrodyti sukilimo ir 1941
birželio 24 dieną darbą pradėjusios laikinosios Vyriausybės veiklą
kaip laisvos Lietuvos atkūrimą.
„Sakoma apie sukilėlių deklaraciją, kai jie sveikina Hitlerį,
kad vokiečių kariuomenė laisvina Lietuvą, kad čia nieko svarbaus,
kad taip ir reikėjo. Bet čia nebuvo tik deklaracija dėl
išlaisvinimo, čia buvo pasižadėjimas žengti kartu su didžiąja
Vokietija į bendrą kovą prieš bolševizmą. Mes jau siūlėmės į
Trečiojo reicho sąjungininkus, o ne tiesiog dėkojome už laisvę, ką
aš galiu tiesiog suprasti atsižvelgiant į tą situaciją“, – kalbėjo
S.Sužiedėlis.
Jo nuomone, taip pat negalima manyti, kad Lietuvių aktyvistų
frontas (LAF) yra niekuo nesusijęs su laikinąja Vyriausybe.
„Tai būtų tas pats lyg sakytume, kad Paleckio Tarybinės
Lietuvos Vyriausybė nepriklausė Lietuvos komunistų partijai, – jie
buvo artimai susiję tiek ideologine, tiek organizacine prasmėmis, –
teigė S. Sužiedėlis.
VU istorikė doc. dr. Jurgita Verbickienė, kalbėdama apie tai,
kas mums trukdo šiandien kalbėti apie holokaustą, nusikėlė dar
labiau į praeitį – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.
„Tai, kas mums trukdo šiandien kalbėti apie holokaustą, yra
iškreiptas LDK supratimas. Mes labai gerbiame tą epochą, ant tos
epochos mes kuriame šiandienos suvokiamą daugiakultūriškumą, ir
įsivaizduojame LDK kaip išimtinai tolerantišką valstybę“, – sakė J.Verbickienės.
Pasak istorikės, tai nėra tiesa, nes tai buvo valstybė, kurioje
buvo visko, kurioje reikėjo konfliktus reguliuoti.
„Ir valstybė dėjo pastangas tą padaryti, ko neturėjome tuomet,
kai reikėjo įsikišimo ir stiprios rankos holokausto metu ar prieš
holokaustui prasidedant“, – sakė J.Verbickienė.
Pasak istorikės, paprastai jos kolegos linkę holokausto
prielaidas sieti tik su tarpukario laikotarpiu, bet tos ištakos yra
nepalyginti senesnės, tai yra LDK ir XIX a.
„Mes privalome kalbėti apie tai, kad tarpukario Lietuvoje buvo
žengtas naujas ir labai ryškus žingsnis – žydai tapo Lietuvos
piliečiais. Tai yra pirma istorinė situacija, kai žydai gauna
Lietuvos pilietybę. Kažkas galėtų prieštarauti, ogi iki to Lietuvos
valstybės nebuvo XIX a., negalėjo būti jokios pilietybės, bet jos
nebuvo jokios. Žydai nebuvo Rusijos imperijos piliečiai“, – sakė J.Verbickienė.
Istorikė atkreipė dėmesį, kad tarpukariu būta pakankamai
stiprios žydų lituanizacijos.
„Turime žydų spaudą lietuvių kalba, Kaune žydų gimnaziją su
dėstomąja lietuvių kalba, mes turime beveik visose žydų mokyklose
dėstomus kelis pagrindinius dalykus lietuviškai. Egzistuoja
Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos dėstymas, karinis parengimas
lietuviškai. Nemaža kritinė masė žydų Lietuvoje kalbėjo
lietuviškai, buvo pakankamai gerai integruoti ir buvo tos
valstybės, kurioje gyvena, patriotai“, – sakė J.Verbickienė.
Pasak istorikės, prie to, kaip mes suprantame holokaustą,
šiandien labai prisidėjo emigracija.
„Kur yra šiandienos mūsų kalbėjimo šaknys? Tai prasideda
apytiksliai praėjus dvidešimčiai metų po holokausto emigracijoje.
Svarbesnis dalykas, kas visai pamirštama, – literatūra. Sigito
Parulskio „Tamsa ir partneriai“ suvokiamas vos ne kaip pirmas
lietuviškas tekstas apie holokaustą, ir tai yra netiesa, nes
emigracijoje buvo parašyti bent keli tekstai, kuriuose aiškiai
aprašomas ir „Lietūkio“ garažas, ir per literatūrinę prizmę buvo
bandoma kalbėti apie įvykius“, – sakė J.Verbickienė.