Štai kažkam kažkur „susišvietė“, kad sunkiojo metalo grupės „Iron Maiden“ plakatas gali išgąsdinti vaikus. Ir plakatas lengva ranka buvo uždraustas. Nors man sunku įsivaizduoti vaiką, kurį išgąsdintų Užgavėnių kaukę primenanti būtybė.
Vaikai su malonumu žiūri „Skubį Dū“ ir „Žvaigždžių karus“, kolekcionuoja prekybos centre dalinamus antspaudukus su šiurpių fantastinių būtybių galvomis. Mergaitės masiškai pamišusios dėl „Monstrų vidurinės“ lėlių, kurios galutinai nukonkuravo saldžiąsias „Barbes“. Šiuolaikinio vaiko tikrai neišgąsdinsi klasikiniu baubuku – bet tai ir puiku, nes visai ne mistinių baubų reikia bijoti šiuolaikiniame pasaulyje.
Tai, ko iš tiesų turėtų bijoti ir išmokti saugotis vaikai, šiandien saugo ir gina iki nesuvokiamų grimasų, gerokai baisesnių už firminį „Iron Maiden“ baubuką Edį, numutavusios žmogaus teisės.
Tiek vaikų, tiek žmogaus teisių gynėjai bei ministerijų valdininkai įsitikinę, kad uždraudę (ar bent pažymėję) vaikiškas knygeles su pedofilijos ir narkomanijos vaizdais (ne korektiškomis prevencinėmis užuominomis, o pačiomis brutaliausiomis detalėmis), jie nusikals esminei žmogaus teisei – žodžio laisvei. Jie nesirengia saugoti nepilnamečių nuo paveikslėlių su narkotikus besišvirkščiančiais katinais ir su vaikais, apžiūrinėjančiais dėdžių pimpaliukus, nors su malonumu uždraudžia niekuo dėtą sunkiojo metalo grupės plakatą.
Tokie moraliniai kuriozai, susiję su išsikreipusiomis žmogaus teisėmis, Marijos žemėje apsireiškia pačiais įvairiausiais pavidalais. Žmogaus teisių gynėjai apsiputoję gina kekšes, kurios būtent tokiu žodžiu įvardytos satyriniame straipsnyje, bet neįžvelgia jokio teisių pažeidimo, kai vidury baltos dienos žeminama ir apiplėšiama žindanti motina.
Satyrinis iš užsienio žiniasklaidos verstas straipsnis „Kaip atpažinti kekšę?„, pasirodęs portale lrytas.lt, suveikė lyg raudonas skuduras Žmogaus teisių stebėjimo instituto ponioms ir panelėms. Mat joms pasirodė, jog publikacija apie kekšes „yra neetiška, įžeidžia ir žemina moteris kaip visuomenės grupę, gilina lyčių stereotipus bei skatina diskriminaciją priskirdama neigiamas savybes moterims vien dėl jų lyties“ (citata iš skundo).
Prisipažinsiu – mane kaip moterį įžeidė būtent šis gerbiamų žmogaus teisių stebėtojų skundas, nes taip jos visas moteris netiesiogiai pavadina kekšėmis. Na gerai, kekšėmis vadinti negalima – tuomet laisvo elgesio moterimis. Su kiek moterų po to kalbėjau, nė viena iš jų nesijautė įsižeidusi dėl satyros apie kekšes, nes nė viena nesitapatina su tokiu elgesio modeliu ir juolab negalvoja, kad iš kekšių negalima juoktis, kaip negalima, pavyzdžiui, iš Mahometo.
Bet, pasirodo, juoktis iš kekšių lygiai taip pat pavojinga, kaip juoktis iš Mahometo – ponios iš instituto sugebėjo pasiekti, kad publikacija būtų pripažinta neetiška. Valio, kekšės apgintos.
Tuo tarpu žindančioms kūdikius motinoms žmogaus teisių gynėjai neturi, ką pasakyti. Kai Birštono „Eglės“ sanatorija iš moters, kuriai priklausė visiškai nemokama reabilitacija, be skrupulų nulupo 450 eurų už tai, kad ši atsivežė žindomą kūdikį, Lygių galimybių kontrolieriaus institucija nieko blogo čia neįžvelgė.
Esą, „lygių galimybių pažeidimai dėl šeiminės padėties įstatymiškai nenagrinėjami, o kitokios diskriminacijos apraiškų šioje situacijoje nebūtų įžvelgiama“.
Ginami tik asmenys, patiriantys nelygybę dėl lyties orientacijos, rasės, tautybės, religijos ir socialinės padėties. Kitaip tariant, teisę į žmogaus teises turi tik homoseksualai, kitataučiai, kekšės, pedofilai ir visokie kitokie daugumos nesudarantys paraščių gyventojai.
Jeigu esi eilinis pilietis, heteroseksualus, turintis šeimą, dirbantis ir mokantis mokesčius, be jokių specialiųjų poreikių – vienintelė tavo pareiga yra susimažinti žemiau žolės ir netrukdyti meninius polinkius pajutusiems dėdėms reikštis apie narkomanus katinus bei pimpaliukus.
Nes tu esi kaltas, kaltas, kaltas, kadangi esi kaip dauguma. Daugumai žmogaus teisės negalioja, jos – tik mažumoms. Bet palaukite...
Dėl to „Iron Maiden“ plakato. Aš, kaip žmogiškasis individas, turintis gana netipišką muzikinį skonį (mėgstu metalo muziką – ir pačias sunkiausias jos atmainas, su kuriomis lyginant „Iron Maiden“ tėra „gėlytės“), jaučiuosi diskriminuojama.
Kodėl kavinėse, prekybos centruose, masiniuose renginiuose groja vien popsas? Tai užgauna mano jausmus, žeidžia žmogiškąjį orumą ir bendrai verčia vemti.
Reikalauju, kad būtų įvestos kvotos sunkiajai muzikai. Pritaikius pozityviosios diskriminacijos principą, muzikai, kurios nemėgsta dauguma, reikėtų skirti bent 30-40 proc. viso viešojo eterio laiko. Atitinkamai turi būti pakoreguotos ir valstybinio transliuotojo, išlaikomo, be kita ko, iš mano kaip mokesčių mokėtojos pinigų, muzikinės programos.
Jeigu priversite kekšes klausyti metalą, aš nupirksiu knygutę apie dėdžių pimpaliukus, rimtai.
