Atsako socialinės politikos konsultantė, psichologė, žurnalistė Dovilė Šakalienė:
„Miela Jolita,
jau padarėte pirmą ir patį sunkiausią žingsnį – kreipėtės pagalbos. Antras žingsnis – būtinai atvirai pasipasakoti žmogui, kuriuo pasitikite: šeimos nariui, draugui ar psichologui. Nerimas, įtampa, stresas, kurį sukelia vadovo persekiojimas, kaupiasi viduje. Metaforiškai kalbant, tai kaip pūliai, kuriuos svarbu išvalyti. Atgauti pusiausvyrą ir susivokti, ką ir kaip toliau daryti.
Mobingą Lietuvoje kenčia daugybė žmonių. Deja, darbdavio pagarba darbuotojui labai sunkiai prigyja mūsų visuomenėje, tad esate ne viena. Ir tai nėra Jūsų kaltė. Tačiau taip pat tai nėra bausmė ir Jūs neturite to kentėti. Tačiau nuoširdžiai patariu prieš imantis bet kokių sprendimų – pirmiausia išlieti visus skaudulius, galbūt išsiverkti, nurimti. Būtų dar geriau, jei galėtumėte pasiimti atostogų ir pakeisti aplinką.
Išsipasakojusi bei pailsėjusi fiziškai ir psichologiškai išsyk pasijusite geriau ir galėsite ramiai priimti sprendimus. Taps lengviau pamatyti, kad pirma – darbas tikrai nėra visas Jūsų gyvenimas.
Antra – šis darbas ir ši darbovietė tikrai nėra vienintelė Jūsų opcija. Tuomet trečias dalykas taps visiškai akivaizdus – Jūs turite įvairių pasirinkimo galimybių. Ir galite jomis pasinaudoti. Nuo atviro ir ramaus pokalbio su vadovu, iki tiesiog darbo keitimo. Svarbiausia – Jūs neturite kentėti, o Jūsų gyvenimas yra Jūsų rankose ir Jūsų negerbiantį žmogų galite ramiai iš savo gyvenimo išmesti.
Jei nutarsite su savo vadovu pasikalbėti – siūlyčiau prieš tai praleisti keletą dienų su žmonėmis, kurie Jus remia, palaiko, myli, kad aiškiai žinotumėte, jog tas žmogus, kuris Jums šiandien atrodo toks reikšmingas, tėra vienas iš daugybės Jūsų gyvenime sutiktų žmonių ir vienas iš saujelės tų, su kuriais bendrauti nemalonu – bet tikrai ne mirtina.
Sutarkite pokalbio laiką iš anksto ir prieš pokalbį prisiminkite, kad vadovas tėra konkretus žmogus, su savo rūpesčiais, kuris taip pat plauna namuose grindis, retkarčiais nusikalba ir pasijunta kvailai, ir galbūt kartais ateina į darbą piktas, nes šuo apvėmė kilimą ar kaimynas užstatė automobilį. Tik žmogus. Ir tik Jūs renkatės toliau bendrauti su juo ar ne. Jūsų gyvenimas yra Jūsų sodas – sodinkite ten tas gėles, kurios Jus džiugina, piktžoles išravėkite, o pernelyg išsikerojusius krūmus verta tiesiog imti ir apkarpyti“.
***
Baisūs dalykai neretai vyksta pačioje artimiausioje aplinkoje. Apie tai linkę nutylėti ne tik liudininkai, bet ir pačios aukos. Patiriate fizinį ar psichologinį smurtą? Esate tokio smurto liudininkai? Netylėkite. Klauskite, prašykite pagalbos, dalinkitės savo patirtimi.
Savo klausimą įrašykite į skydelį, kurį rasite po šiuo straipsniu – atsakymą jūsų nurodytu el. paštu pateiks projekte „Nebijok kalbėti“ dalyvaujantys specialistai arba projekto ambasadorė, žurnalistė Daiva Žeimytė. Anonimiškumą garantuojame.
Specializuotų pagalbos centrų įvairiuose Lietuvos miestuose kontaktai.
