Mandalų piešimo mokytoja, profesionali grafikos dizainerė Eglė Stripeikienė atskleidė, kaip į jos gyvenimą atėjo mandalos. Tai įvyko prieš 10 metų. Mandalų piešimas – tai kūrybinis, terapinis užsiėmimas, kuriam, pasirodo, nebūtina turėti piešimo įgūdžių. Į savo studiją Eglė kviečia visus norinčius smagiai ir atpalaiduojančiai praleisti laiką.
– Kas yra mandala ir kokia jos prigimtis?
– Tai universalus, holistinis pasaulio vienovės, sveikatos ir sėkmės simbolis. Mandalos buvo ir yra kuriamos beveik visose pasaulio tautose, visuose žemės kontinentuose. Šių centruotų, simetriškų kūrinių tikslai ir pavadinimai kiekvienoje tautoje buvo skirtingi, o dėl šveicarų psichiatro, psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo dabar šiuos kūrinius vadiname vienu, iš sanskrito kalbos kilusiu žodžiu – mandala. Šis žodis reiškia ne tik ratą, diską, sferą, apskritimą, bet ir bendruomenę, susirinkimą – tai, kas skirtingas dalis apjungia į bendrą visumą.
– Kaip ir kada į jūsų gyvenimą atėjo mandala?
– Mano gyvenime mandalos atsirado spontaniškai. Prieš dešimt metų aktyviai domėjausi Tibeto budizmo filosofija, dalyvavau įvairiuose mokymuose. Kadangi esu susijusi su daile, ritualinės mandalos patraukė mano dėmesį. Kita vertus, pati piešiau asmenines mandalas siekdama išreikšti pakitusios sąmonės būsenas, patirtas ne vienoje grupinėje ir asmeninėje rebefingo sesijoje.
Tik vėliau pradėjau domėtis mandalomis giliau, rinkti informaciją. Aš net stebiuosi, kad vis dar kuriu mandalas. Kartais būna, kad pusmetį nieko nekuriu, nerengiu seminarų, dirbu kitus darbus. Ir vėl kažkas netikėtai „užsuka“ mandalos ratą. Kas nors paprašo nupiešti mandalą arba pravesti renginį. Ir tada aš pati „užsikabinu“.
– Kaip nusprendėte tapti grafikos dizainere?
– Baigus vidurinę reikėjo kažkur stoti, supratau, kad dailė man artimiausia sritis. Keletą metų buvau lankiusi dailės mokyklą, po to sportavau. Būdavo, kad, išvykusi į sporto varžybas kitame mieste, laisvu laiku eidavau dailės parodas. Nusprendus gyvenimą susieti su daile, pavyko sėkmingai įstoti ir baigti Dailės akademiją.
Aš nesu tradicinė dizainerė, kuriai rūpi koncepcijos ir dizaino naujovės, kaip ir nesu tradicinė dailininkė, nes mane labiausiai domina dailės kaip terapijos aspektas. Nesu surengusi nė vienos savo kūrybos parodos ir kol kas neplanuoju. Daugiau dėmesio skiriu žmonių kūrybiškumui skatinti. Tik paskutiniais metais taip susiklostė aplinkybės, kad pradėjau daug piešti, ir ne tik mandalų. Sukūriau daug piešinių spalvinimo knygelėms, o tai paskatino ir asmeninę kūrybą.
– Ar vaikystėje daug piešėte?
– Nepamenu savęs piešiančios ankstyvoje vaikystėje, atrodo, kad bėgioti ir žaisti buvo įdomiau. Gyvenau Panevėžyje, greta didelio vienuolyno sodo, kuris buvo virtęs miesto parku. Parko gale stovėjo vienuolyno pastatas. Jame buvo įsikūrusi Panevėžio dailės mokykla. Lankiau ją nuo pradinių klasių iki paauglystės, maždaug šešiolikos metų, tad kūrybos šiuo periodu netrūko. Labai ryškiai atsimenu vienuolyno rūsius, iš jų atsinešdavome molio keramikos pamokoms. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad mokiausi buvusio moterų vienuolyno erdvėje, tad nenuostabu, kad likęs toks neapsakomas paslapties jausmas.
Vyresnioji sesuo pasakoja, kad maža buvau labai bendraujanti ir plepi, kad vakarais prieš miegą kurdavau dainas ir garsiai dainuodavau, neleisdama jai užmigti. Dailės link nukreipė ir tėvai. Mama labai vertina meną, ir šiandien mąsto gana kūrybiškai, domisi fotografija, pati svajojo būti architekte. Sesuo taip pat yra kūrybinga. Visa tai ir nulėmė mano pasirinkimą.
– Mandalą gali piešti ir vaikai, ir suaugusieji?
– Taip. Tik suaugusieji suvokia giliau, todėl seminarus rengiu būtent jiems. Norisi daugiau papasakoti apie intuityvios kūrybos naudą, apie mandalą kaip apie simbolį, be to, suaugusieji patyrinėję savo piešinius gali giliau pažinti save... O vaikams jokios informacijos nereikia, jie tiesiog piešia.
Vaikai piešti mandalas pradeda labai anksti. Pats pirmas piešinys yra apskritimas su tašku. Tada atsiranda apskritimas su kryžiumi, vėliau saulutė, ir iš saulutės išsivysto galvakojai, ir tada vaikas pradeda piešti žmogų. Galima sakyti, kad mandala yra pirmasis žmogaus piešinys.
– Kuo ypatingas mandalos spalvinimas, piešimas?
– Mandalos spalvinimo veiksmas niekuo nesiskiria nuo bet kokio kito spalvinimo. Tačiau, pats mandalos simbolis, jo prasmė, gilus harmonizuojantis poveikis šį piešinį daro išskirtiniu. C.G.Jungas teigė, kad mandalos simbolis spontaniškai atsiranda žmogaus gyvenime tuomet, kai jis pradeda sąmoningai siekti darnos su pasauliu, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Mandalos modelį C.G.Jungas susiejo su Savastimi – kiekvienam žmogui būdinga idealia psichikos struktūra, psichinės energijos šaltiniu. Asmeninę mandalą galima kurti kaip meną. Kaip projekcinė dailės terapijos metodika, mandala gali būti skirta kažkokiai svarbiai gyvenimo temai ir t.t. Yra labai daug būdų, kaip galima dirbti su mandala.
Kai žmogus nupiešia mandalą, galima ją patyrinėti. Apie ką pasakoja, ką atspindi mandalą sudarančios formos, simboliai, spalvos, kaip jos yra susiję su konkrečiu žmogaus gyvenimu. Mandalos piešinys visada kalba apie labai gilius pasąmoninius išgyvenimus, kurie yra sunkiai įvardijami. Nežiūrint to, žmogus, pasakodamas apie savo sukurtą mandalą, dažnai atranda netikėtą ir naują savęs ar situacijos matymą.
– O yra kažkokia mandalos spalvų reikšmė?
– Žmonės labai žavisi bendrosiomis spalvų reikšmėmis. Šis žinojimas padeda bandant suprasti, kas užkoduota mandaloje. Tačiau būtina kalbinti žmogų, klausti, ką jam reiškia viena ar kita spalva, mandalą sudarančios formos, simboliai. Vienam žmogui geltona reiškia draugystę, kitam – išdavystę. Be to, tam pačiam žmogui skirtingose mandalose ta pati spalva gali turėti visiškai skirtingą prasmę.
– Ar būtina piešėjui turėti tam tikrų savybių?
– Bet kas gali kurti mandalas. Yra žmonių, kurie kuria mandalas ir nejaučia reikalo gilintis. Kiti gilinasi, jiems įdomi filosofija. Mano tikslas paskatinti žmones kurti, padėti peržengti baimę kurti, suteikti praktinių įgūdžių. Stengiuosi teorija neužkrauti, bet žinau nemažai, noriai dalinuosi. Manau, kad mandalų kūrimo terapija tinka bet kokio amžiaus ir išsilavinimo žmonėms, ji galėtų būti dažniau ir daugiau taikoma mokyklose, socialiniame darbe – krizių, socialinės rizikos centruose, senelių namuose, ligoninėse ir taip toliau.
Turiu sukaupusi daug medžiagos, bet seminare panaudoju gal dešimt procentų – turiu svajonę paruošti ilgalaikę mokymo programą mokytojams, socialiniams darbuotojams. – Kokios galios turi mandala? Kodėl kurti ją yra gerai?
– Dažnai žmonės mano, kad mandala yra stebuklingas daiktas, stebuklingu būdu keičiantis jų gyvenimą – bet juk keičia pats kūrybos procesas, pokytis vyksta tuomet, kai žmogus išdrįsta save išreikšti. Aš labiau akcentuoju patį kūrybos procesą, tačiau susivokimas, naujo savęs atradimas taip pat labai svarbus momentas.
Mandalos kūrimas – vienas paprasčiausių būdų pradėti kurti. Žmogui nereikia žinoti, kaip atrodys sukurta mandala, svarbu atsipalaiduoti ir leisti sau auginti ją kaip gėlę. Ši būsena primena neįpareigojantį piešimą, kaip dažnai elgiamės kalbėdami telefonu ar klausydamiesi paskaitos. Norint sukurti spontanišką mandalą, nieko žinoti nereikia. Tačiau, jei norisi sukurti griežtai simetriškų proporcijų mandalą, geometrijos žinios reikalingos.
– Kaip gimė mintis vesti seminarus?
– Prieš dešimt metų pradėjau spontaniškai piešti mandalas. Tuomet rūpėjo sužinoti ir išmokti daugiau. Pradėjau ieškoti, kur galėčiau pasimokyti, daugiau sužinoti, bet Lietuvoje nieko neradau. Nuvykau į Rygoje vykstantį mandalų piešėjo iš Anglijos seminarą, o kitais metais suorganizavau jo seminarą Lietuvoje. Aš buvau labai susižavėjusi mandalų piešimu ir tapymu, tad netrukus, gal po metų, draugai pradėjo prašyti pamokyti ir juos. Taip po truputį ir įsivažiavau.
– Papasakokite, ką jus pasakojate savo mokiniams? Kaip vyksta jūsų seminarai?
– Pačioje pradžioje seminaras vykdavo dvi dienas. Nemažai pasakodavau, apie ritualinių mandalų kūrimo tradicijas visame pasaulyje, apie simbolių, spalvų, geometrinių formų reikšmes, apie mandalų terapijos principus, kaip interpretuoti mandalas, daug piešdavome, braižydavome, kalbėdavomės, gerdavome arbatą.
Taip pat vyksta ir dabar, tik žmonės turi mažiau laiko, tad stengiuosi sutilpti į 4-5 valandas. Daugeliui ir tai atrodo daug, o aš tikriausiai galėčiau savaitę be perstojo dalintis, kiek visko galima suvokti, nuveikti, išmokti naudojant mandalos modelį. Mandalos tapymas akrilu ant drobės trunka apie 6-7 valandas. Čia dalinuosi mandalų tapymo subtilybėmis. Kokias priemones naudoti ir kaip išgauti norimus efektus. Po pastarųjų septynerių metų man atrodo, kad jau nebėra žmogaus, kuris nėra bandęs kurti mandalos.
– Ar yra žmonių, kurie pabaigę kursą nori grįžti dar ir dar?
– Yra tokių, kurie nori toliau drauge piešti, kalbina ir klausia kada kas nors vyks studijoje. Kiti nuostabias mandalas kuria savarankiškai, labai džiaugiuosi kai dalinasi savo darbais virtualioje erdvėje. Aš seminarus vedu tam, kad žmonės galėtų toliau savarankiškai kurti, nesiekiu jų pririšti prie savęs. Tai, kas vyksta grupėje, seminarų metu, yra didelė dovana. Kai žmonės pamato kitų dalyvių mandalas, pradeda geriau suvokti savąsias. Grupė pasidalina savo įžvalgomis, pamato darbuose tai, ko neįžvelgia piešiantysis.
– Pasitaiko, kad seminarai vyksta ne tik studijoje, bet ir už jos ribų?
– Seminarai vyksta ne tik Vilniuje, kartais važiuoju į kitus miestus. Ne kartą esu aplankiusi Kauną, taip pat Panevėžį, Biržus, Klaipėdą ir t.t. Esu rengusi mandalos tapymą gamtoje, miške prie laužo, surengiau keletą dienų trukusią stovyklą.
– Koks mandalos vaidmuo ir prasmė galėtų būti mūsų kultūroje ir šiandieniniame gyvenime? Ar tai nesvetima krikščionybei?
– Kartą, dalyvaujant dailės terapijos seminare, susipažinau su vienuole, gyvenančia Lietuvoje, kuri kuria krikščioniškas mandalas, t.y. su krikščioniškais simboliais. Bet yra žmonių, kurie mano, kad krikščionis ir mandala yra nesuderinami dalykai. Manau, kad visi tautiniai ar religiniai apribojimai yra tik mūsų galvose. Mandala sparčiai populiarėja kaip patrauklus dekoro elementas, mane tai džiugina.
– Tai kaip savotiškas sanatorijos aprašymas?
– Mandalos kūrimo terapija gali būti greitoji pagalbos sau priemonė, kai jaučiamės sutrikę ar pasimetę, sukilus negatyvioms emocijos. Tai momentinė pagalba sau, padedanti nurimti, tačiau vėliau reikia patyrinėti šių negatyvių jausmų priežastis, ypač, jei jie kartojasi. Mandalos kūrimas yra viena iš aktyvios meditacijos formų, bet problemų nesprendžia, jas reikia aptarti su specialistu.
– Ar galima teigti, kad mandalų kūrimas maginė terapija?
– Mano supratimu, pats gyvenimas yra didžiausia magija, o terapija gali būti ir arbatos gėrimas, svarbu, kiek sąmoningai šis veiksmas yra atliekamas, kiek geriantis arbatą žmogus yra dėmesingas tam, kas vyksta tuo momentu. Mandalos kūrimas – ne išimtis. Jei žmogus ne tik atsipalaidavęs kuria tai, kas jam gražu, sugeba mėgautis pačiu kūrybos procesu, bet dar ir suvokia, geba pasidalinti kūrybos procese kylančiais išgyvenimais ir jausmais, gali juos priimti ir keistis, – ar tai ne magija?
– Be mandalos piešimo kuo dar užsiimate?
– Šiuo metu mokausi koučingo profesionalų ruošimo programoje. Mano mandalos nuo popieriaus ir drobės persikėlė ant puodelių, tekstilės ir net ant sienų. 2014-2015 m. esu sukūrusi, t.y. nupiešusi ir sumaketavusi 10 mandalų spalvinimo knygelių „Nuspalvink mandalą“, spalvinimo knygeles suaugusiems „Ramybės spalvos“, „Gyvybės spalvos“, „Žodžiai ir spalvos sielai“. Dar rūpinuosi šeima, daug laiko praleidžiu gamtoje.
– Kada jums labiausiai patinka piešti mandalą?
– Naujos idėjos linkę gimti rytais, tuomet esu „ant bangos“, bet kruopštų mandalos kūrimą mieliau atidedu vakarui. Nors jokių taisyklių nesilaikau, visaip būna.
