Kaip išaiškėjo, ilgainiui ir pati moteris ėmė sau leistis formaliną. Panašius prieš kelerius metus mirusio Tito ir Ilmos simptomus pastebėję Kauno medikai susisiekė su prokuratūra ir kartu atliko išsamų tyrimą, kuriame nustatyta, jog, kaip įtariama, pati Ilma žalojo savo vaiką, kuris, sulaukęs metukų, mirė nuo sepsio.
Nors motyvai, kodėl trijų vaikų motina šitaip elgėsi su mažuoju kūdikiu, lieka neaiškūs, o moteris savo kaltę neigia, vis dėlto keliama versija, kad kaunietę galėjo kankinti Miunhauzeno sindromas.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos vadovas, Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas, docentas daktaras Alvydas Navickas nesiėmė nagrinėti konkretaus I.Bogovičienės atvejo, tačiau atsakė į visuomenei rūpimus klausimus apie Miunhauzeno sindromą.
– Kas yra Miunchauzeno sindromas?
– Daugeliui yra gerai žinomas XIX a. gyvenęs Karlas Frydrichas Jeronimas Baronas Fon Miunchauzenas, kuris Vokietijoje buvo vadinamas „baronu melagiu“, „melagių karaliumi“, „visų melagių melagiumi“. Jis dažnai buvo pajuokos objektas, aplinkinių nesuprastas, atstumtas, dažniausiai susilaukiantis dėmesio ne gimtame mieste, bet svetimų žmonių aplinkoje.
Jo vardu kartais vadinamas psichikos sutrikimas, kuris turi įvairiausių pavadinimų, pavyzdžiui, patologinis fantazavimas, mitomanija, isterinė hipochondrija, ligoninių manija, ligoninių hobis, priklausomybė ligoninėms, polichirurginė priklausomybė, ligonis profesionalas, keliaujantis pacientas, deleguota hipochondrija, dirbtinis sutrikimas, įgaliotas dirbtinis sutrikimas ir kita.
Jau prieš 2000 metų garsus romėnų medikas ir filosofas Klaudijus Galenas aprašė pacientus, sukeliančius sau vėmimą arba kraujavimą iš storosios žarnos.
1838 metais škotų karo gydytojas Hektoras Gavinas aprašė kareivius, panašius į simuliantus, kurie žalojo save dėl neaiškių motyvų.
1890 m. prancūzų neurologas Martynas Šarko aprašė jauną merginą, kuri labai aktyviai skundėsi sąnario problemomis ir kiekvieną dieną reikalavo operacijos. Ji buvo operuota, jokios patologijos nenustatyta. Tačiau skundai tęsėsi tol, kol amputavo koją.
1934 m. JAV psichiatras Karlas Meningeris aprašė polichirurginę priklausomybę. Pacientė skundėsi pilvo skausmais ir reikalavo pilvo operacijų, kurias privertė chirurgus atlikti ne kartą.
1951 m. Didžiosios Britanijos gydytojas Richardas Asheris pirmą kartą aprašė sutrikimą pavadinimu Miunhauzeno sindromas. Šiam sutrikimui priskyrė ligonius su ypatingais, išskirtiniais sutrikimų pasakojimais, kenčiančiais nuo dar nežinomų, paslaptingų ligų, daugybės ligoninių lankymu.
1977 m. Didžiosios Britanijos pediatras Roy Meadow pirmą kartą aprašė pacientes, kurias pavadino įgalioto (deleguoto) Miunhauzeno sindromo terminu. Tai buvo motinos, piktnaudžiaujančios savo vaikais: vienas atvejis buvo vaiko nuodijimo, o kitas atvejis – šlapimo tyrimų falsifikavimas.
Ilgą laiką medikai skeptiškai vertino Miunhauzeno sindromą.
Pirmą kartą 1980 metais Miuhauzeno sutrikimas arba kitaip vadinamas Dirbtinis sutrikimas buvo įtrauktas į Amerikos psichiatrų asociacijos ligų klasifikaciją.
Pirmą kartą 1992 metais šis sutrikimas buvo įtrauktas į Lietuvoje naudojamą Tarptautinę ligų klasifikaciją pavadinimu „Tikslingas somatinių ar psichologinių simptomų, ar negalios sukėlimas ar išgalvojimas [dirbtinis sutrikimas]“.
Dabartinėje Amerikos psichiatrų asociacijos ligų klasifikacijoje šis sutrikimas yra vadinamas „Sau pačiam sukeltas dirbtinis sutrikimas“ arba „Kitam sukeltas dirbtinis sutrikimas“. Sergantys dirbtiniu sutrikimu gali sukelti sutrikimus vaikams, globojamiems suaugusiems, senyvo amžiaus artimiesiems, ligoninėje gydomiems ligoniams.
- Kokiu elgesiu pasireiškia Miunhauzeno sindromas?
– Tai visus labai klaidinantis sutrikimas. Labai sunku suprasti, kaip žmogus specialiai sau arba kitam sukelia sveikatos sutrikimus, net labai sunkius sutrikimus, kartais net sukeliančius mirtį visai be aiškios priežasties. Tai nėra simuliantas, kuris nori ekonominės naudos, apgauti teisminiame procese, išvengti tarnybos armijoje, gauti socialinę piniginę pašalpą, spręsti darbines ar kitas socialines problemas.
Kartais, vėlesniame etape, finansinė nauda gali būti įtariama, bet tai dažniausiai ne paciento iniciatyva, o aplinkinių, išgyvenančių dėl paslaptingos ligos žmonių rūpesčio pasekmė.
Sunku suprasti, kaip žmogus dėl populiarių psichologinių problemų gali pradėti kurti ypatingas ligų istorijas ir tuo nuoširdžiai tikėti.
Dažnai yra nustatomas artimų santykių su tėvais trūkumas, sutrikęs prieraišumas, šeimos disfunkcija, meilės stoka, desperatiškas mėginimas susikalbėti, išlaikyti asmenybės integralumą, sadistinės mazochistinės santykių tendencijos, bandymas išvengti atsakomybės, užtikrinti išskirtinį identitetą, siekimas sulaukti medikų ir artimųjų dėmesio sau, kaip „nuskriaustam“ likimo.
Dažnai kitas asmuo, kuriam sukeliama liga, nėra suprantamas kaip svarbus mylimas asmuo, o jis naudojamas kaip fetišinis objektas trokštamam santykiui pasiekti. Bet galima teigti, kad dar nėra aiškiai suprasta tokio elgesio esmė.
Miunhauzeno sutrikimas turi didžiulę pasireiškimų įvairovę, tai kiekvieno paciento individualios kūrybos vaisius. Jie gali pasireikšti fiziniais arba psichiniais sukurtais simptomais.
Šis sutrikimas dažniau pasireiškia sukeliant karščiavimą specialiai šildant termometrą, didinant prakaitavimą vartojant karštus gėrimus, vartojant aukštesnę temperatūrą sukeliančius vaistus.
Kitiems pacientams būna daugkartiniai ypatingi pilvo skausmų priepuoliai, kurie dalinai atrodo kaip rimtų žarnyno sutrikimų simptomai, tačiau kelia daug neaiškumų, dažnai matomi daugybiniai atliktų laparoskopijų randai, kartais tai vadinama laparoskopofilija.
Gali būti sukeliamas viduriavimas įvairiais vaistais, maisto produktais. Gali pasakoti apie ypatingus priepuolius, galvos skausmus, jautrumo praradimus, reikalauja atlikti smegenų operacijas.
Kiti sukelia sau anemijas nuleisdami kraują, naudodami specialius vaistus, net onkologinių ligų gydymui naudojamus chemoterapinius vaistus.
Yra aprašyti atvejai, kai sukeliamas kraujavimas specialiai vartojant kraujo krešumą mažinančius vaistus, arba susipjausto, susibado adatomis ir kita.
Gali imituoti stenokardiją, net miokardo infarktą vartojant dideles dozes širdies veiklą stimuliuojančių, trikdančių vaistų.
Sukelia hipoglikemijas specialiai susileidžiant insuliną.
Kiti sukelia įtarimą rimtų inkstų ligų sulašindami į šlapimą kraujo, ar įsikišant į šlapimo pūslę svetimkūnių.
Aprašyti atvejai odos žalojimo cheminėmis medžiagomis, sukeliamos negyjančios opos, sukeliama infekcija susišvirkšiant įvairiausias medžiagas į raumenis ar į veną.
Gali būti ginekologinė forma, kuomet sau sukeliamos žaizdos, kraujavimas ir kt. Psichikos sutrikimų imitacija gali pasireikšti depresija ir net savižudybių mėginimais.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad tai pacientai, kurie siekia invazinių tyrimų ir gydymo, vartoja medicininį žargoną, dažnai turi išsilavinimą medicinos srityje, jų simptomai keisti, neatitinka žinomos ligos vaizdo, stebimas medicininių įrašų nesutapimas, pacientas vengia suteikti informaciją, atsisako, kad būtų apklausiami jo šeimos nariai.
Šie pacientai nesijaudina dėl laukiančių operacijų, mėgaujasi ligoninės aplinka.
Vaikui sukelto sindromo atveju, skriaudėjo gyvenimas dažnai sukasi aplink vaiko ligą. Jis nesitraukia nuo vaiko lovos, reikalauja invazinių tyrimų ir gydymo, jo nenuramina normalūs tyrimų rezultatai, tačiau stebima itin rami reakcija, kai vaikas yra sunkios būklės, mėgaujasi buvimu „dėmesio centre“, tiksliai prognozuoja būsenos pablogėjimus ar atkryčius, vaiko simptomai pasireiškia esant šalia skriaudėjui, dažnos neįprastos vaikų mirtys šeimoje.
- Ar Miunhauzeno sindromas yra dažnas Lietuvoje?
– Lietuvoje šis sutrikimas retai diagnozuojamas. Užsienio mokslininkų statistika remiantis galima įtarti, kad šiuo sutrikimu serga 1 procentas somatinių ir net iki 8 procentų psichiatrinių stacionarų pacientų.
Mirtingumo dažnis svyruoja nuo 6 % iki 9 %, beveik tokia pati dalis vaikų tampa neįgalūs arba patiria ilgalaikius sveikatos sutrikimus, o nuodijimo ir dusinimo atvejais mirtingumas siekia net 33 %.
- Ar Miunhauzeno sindromą įmanoma pagydyti ar slopinti?
– Visų žmonių reakcija į pacientą, kuris „meluoja“, sukelia pavojų sau ir kitam, net „tyčia“ nužudo kitą ar kėsinasi į save, yra pyktis. Todėl dažnai net ir gydytojai patenka į konfliktą. Noras išaiškinti tiesą nėra vaisingas, todėl pradedama ignoruoti sergantį išgalvota liga, net nubausti.
Pasaulio ekspertų rekomendacijos yra kitokios. Įtarus šį sutrikimą reikia vengti tiesioginio konfrontavimo su pacientu.
Naudingos paciento orumą išsaugančios technikos. Nurodoma, kad vienas didžiausių sėkmės rodiklių, dirbant su šiais pacientais, – siekti geranoriškos pagalbos tęstinumo.
Svarbu sudaryti psichosocialinį gydymo planą, į gydymą įtraukiant šeimos gydytoją, psichiatrą, psichoterapeutą, psichologą, socialinį darbuotoją, slaugytoją, šeimos narius.
Turi būti taikomas psichoterapinis gydymas.
Jeigu yra sukeliamas sutrikimas vaikui, turi būti įtraukta vaikų teisių apsaugos tarnyba.
Labai svarbu anksti diagnozuoti šį sutrikimą. Tada galima užkirsti kelią ligai progresuoti, sumažinti žalą, daromą sau ir kitiems, išvengti nereikalingų tyrimų ir operacijų, išvengti negalios sukėlimo ir mirties.
