Emocinės paramos tarnyba „Vaikų linija“ kasmet sulaukia per 1000 skambučių iš vaikų ir paauglių, kurie svarsto apie savižudybę. Taip pat paskambina apie 400 save žalojančių paauglių.
„Vaikų linijos“ savanorių mokytoja psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė teigia, kad savęs žalojimas nėra bandymas nusižudyti.
Tačiau šios dvi problemos neretai viena su kita susigretina.
Savęs žalojimas – tai priartėjimas prie mirties. Vis dėlto dalis paauglių to nedaro, nors svarsto apie savižudybę.
Prieš 10 metų apie savęs žalojimą prisipažindavo 15-mečiai, o pastaruoju metu savanoriai sulaukia 11–12 metų vaikų laiškų ir skambučių. Jie pasakoja jaučiantys, kad suaugusieji menkina jų sunkumus.
„Svarbiausia – turime būti jautrūs vaikų sunkumams ir pamiršti tokius pasakymus: kokia čia bėda, jeigu tik tokių problemų būtų, mes čia visi laimingai gyventume. Tai, ką vaikas išgyvena, jam toli gražu nėra menkniekis“, – įspėjo J.S.Jasiulionė.
Su ja kalbėjomės apie tai, iš kur paaugliams kyla noras save žaloti ir kaip turėtų elgtis tėvai norėdami jiems padėti.
– Kodėl vaikai save žaloja?
– Kai vaikai pasakoja apie žalojimąsi, jie ne visuomet įvardija konkrečias priežastis, bet kalba apie vidinį skausmą. Kad jų gyvenime yra kažkas susidėję, jie yra patyrę skaudžių dalykų, nemalonių jausmų, su kuriais gyventi sunku.
Kai jie nežino, kaip gyventi su tokiais jausmais, kyla minčių apie destrukciją.
Pyktis būna nukreiptas į išorę arba į vidų. Jei kiekvienas pagalvotume apie save, tikrai prisimintume situacijų, kai iš pykčio trenkiame kumštį į stalą ar metame daiktą. Savęs žalojimas – tai pykčio išraiška, tik ji nukreipta į patį save.
Kitas dalykas, kurį aš galėčiau įvardyti kaip vaikų žalojimosi priežastį, – kad mes, suaugusieji, neišmokome savo vaikų, kaip elgtis užgriuvus sunkiems jausmams.
Mūsų visuomenėje populiarūs jausmus slopinantys pasakymai: neliūdėk, jei tau liūdna – pralinksmėk; jei ką nors praradai – nesijaudink, nes atrasi ką nors kita; jeigu tau pikta, nepyk, nes negalima rodyti pykčio.
Kas tuomet įvyksta? Neišsakyti jausmai niekur nedingsta, kaupiasi viduje.
Kalbant apie paauglius, kurie susiduria su įvairiais naujais iššūkiais, užduotimis, patirtimis, jausmais, kurių jiems nėra leidžiama išreikšti, žalojimasis – destruktyvus būdas tuos jausmus išreikšti.
– Kokias savęs žalojimo priežastis įvardija jums paskambinę paaugliai?
– Niekada nebūna konkretaus dalyko, dėl kurio jie pakėlė ranką prieš save.
Jie kalba apie virtinę potyrių, sukėlusių jiems skausmą.
Pavyzdžiui, jaunas žmogus jaučiasi nepriimtas klasėje, išgyvena ilgalaikes patyčias, nesulaukia palaikymo šeimoje, patyrė artimo žmogaus ar draugo atstūmimą, išdavystę.
Visi šie dalykai susivelia į vieną skaudantį gniutulą. To skausmo, regis, neįmanoma ištraukti į paviršių, o kai įsibrėži į ranką, jis perkeliamas kitur.
Paaugliai sako ir rašo labai aiškiai – jiems tikrai reikia pagalbos. Jie supranta, kad patys negali susidoroti su savo jausmais, neranda kito būdo, kaip su tuo būti, ir rašo, ieškodami supratimo, palaikymo. Jie bijo, kad ateityje gali padaryti sau dar daugiau blogo.
– Vadinasi, jie supranta, kad elgiasi blogai?
– Jie pripažįsta, kad neranda kito būdo gyventi: taip, kaip jie gyvena, jiems yra skausminga.
Kitas dalykas, dėl ko paaugliai kreipiasi pagalbos, – savęs žalojimasis sukelia pašalinių reiškinių, sunkumų: randai matyti, kelia aplinkiniams klausimų.
Paaugliai dažniausiai pasirenka meluoti, bet kuo daugiau meluoja, tuo svetimesni jie jaučiasi tai aplinkai.
Jaučiasi nesuprasti ir tai dar labiau sunkina padėtį.
Tad nesakyčiau taip – geras ar blogas elgesys, tiesiog jie supranta, kad toks elgesys yra žalingas. Ir jis nepadeda išspręsti jų problemos.
Kartais kalbėdami apie patyčias jie prasitaria apie savęs žalojimą kaip apie jų įveikimo būdą. Tačiau pagrindinis jų klausimas būna: ką jiems daryti su patyčiomis?
– Sakote, kad save sužaloję paaugliai slepia randus, o ar yra tokių, kurie kaip tik nori juos parodyti, nes nori atkreipti dėmesį?
– Visais atvejais, kai vaikai žalojasi, jie laukia dėmesio. Mums visiems reikia artimųjų, aplinkinių dėmesio.
Vis dėlto patirtis rodo, kad jie vengia atskleisti apie žalojimąsi, nes dažniausiai susiduria su labai priešiška aplinka.
Paaugliai pasakoja, kad tie, kurie pamato randus, vadina juos įžeidžiančiais žodžiais. Jie jaučia prieštaringus jausmus ir tuo pat metu ieško ko nors, kas juos suprastų.
Neretai tokios situacijos nuveda vaikus į internetinę erdvę, kurioje jau daugybę metų egzistuoja uždaros socialinės grupės. Čia susibūrę įvairaus amžiaus žmonės, patyrę, kas yra žalojimasis, dalijasi sunkia patirtimi.
Kartais vienas kitą paskatina, kartais atkalba, kad to nedarytų.
Yra situacijų, kai paaugliai gali žaloti save iš pykčio ir tai daryti demonstratyviai. Tačiau vis dėlto bet koks savęs žalojimas ar užuomina į mirtį yra labai rimta žinutė, reikėtų nedelsiant suklusti ir reaguoti.
Netgi jei tokią žinutę pasiunčia, atrodytų, problemų nepatiriantis vaikas.
Iš niekur nieko vaikai apie tai nekalba.
– Kada vaikas siekia tik susižaloti, o kada – nusižudyti? Ar galima brėžti ribą?
– Griežtos ribos nebrėžčiau, bet iš esmės savęs žalojimas nėra susijęs su tiesioginiu noru numirti. Paaugliai, kurie žalojasi, dažniausiai sako jaučiantys, kur yra ta riba.
Tačiau tai padidina riziką. Jei kada nors tą vaiką užgrius dar didesnis emocinis krūvis, jis gali kur kas lengviau žengti kitą žingsnį – bandyti nusižudyti.
Tokie vaikai būna įpratę prie skausmo, jiems nebaisus kraujo vaizdas.
Tačiau, kaip minėjau, bet koks savęs žalojimas yra rimtas signalas, kad vaikui reikia pagalbos, reikia, kad jį kas nors išklausytų ir padėtų rasti būdų, kaip susidoroti su sunkiais jausmais.
– Kaip sužinoti, kad paauglys ketina žalotis? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį tėvams?
– Turime būti jautrūs savo vaikų patyrimams. Ir atminti: paaugliai tikrai nėra linkę atsiverti išgirdę pirmąjį tėvų klausimą ir pasakoti viską, kas nutiko. Ir nereikia to priimti asmeniškai.
Jei paauglys suirzusiu tonu atsako į klausimą, dar nereiškia, kad jis mūsų nekenčia, nemyli ir niekada nesikalbės. Šiuo metu jis taip jaučiasi.
Todėl mūsų, suaugusiųjų, pagrindinis darbas yra parodyti, jog vaikai mums rūpi, pasakyti, kad kai jis bus nusiteikęs kalbėti, mielai jį išklausysime. Arba ieškoti progų užsiimant bendra veikla, kai vaikas nėra suirzęs, – tuomet bandyti kalbėtis.
Ženklų, kad ketina žalotis, paprastai jie nerodo. Tačiau savęs žalojimas prasideda ne po vieno įvykio, o susikaupus daugybei nemalonių patyrimų.
Kartais vaikas gal neatrodo depresyvus, bet jo gyvenime galima pastebėti pokyčių. Pavyzdžiui, gal nustojo bendrauti su draugais, tapo uždaresnis, nebesilanko ten, kur eidavo anksčiau. Tai rodo, kad jo gyvenime kažkas keičiasi, bet tai nereiškia, jog jis puls žalotis.
– Kokios tėvų klaidos pastūmėja paauglius žalotis?
– Man atrodo, kad mes ir taip pernelyg dažnai baksnojame vieni į kitų klaidas. Aišku, jų gali būti įvairiausių.
Vis dėlto pagrindinė – suaugusieji su savo vaikais praleidžia per mažai laiko. Tėvams per greitai ima atrodyti, kad jų vaikams nebereikia.
Jau minėjau, bet pasikartosiu: tėvams nereikėtų menkinti vaikų jausmų, liūdesio dėl prarasto draugo ar pamesto daikto. Nereikėtų stengtis liūdesio užgožti linksmesne veikla, o leisti vaikui paliūdėti.
Tada iškyla didesnė tikimybė, kad ir ateityje vaikas jums pasakos, kas jam kelia nerimą, skausmą, liūdesį.
Kitas labai svarbus dalykas – laikas. Vaikas tikrai neatsivers ir nepuls pasakoti per tas penkias ar dešimt minučių, kai jūs jį vežate į mokyklą. Jeigu iš tikrųjų norite su atžalomis palaikyti ryšį, turite tam skirti laiko.
Susikurkite bendrus ritualus – pietūs, vakarienės, pasivaikščiojimai drauge.
Taip pat reikėtų domėtis tuo, kas vaikui yra svarbu. Mes, suaugusieji, dažnai atmetame tuos dalykus, kurie mums neįdomūs. Nueikime su vaiku į filmą, kuris mums gal neįdomus, bet kartu praleisime laiką, per kurį galėsite jį išklausyti. Buvimas šalia labiausiai ir gali padėti.
Nėra tėvų, kurie visai nedaro klaidų. Bet reikia ieškoti būdų, kaip jas ištaisyti, ir, svarbiausia, pripažinti jas vaikui. Jei jie jaučiasi neteisingai apkaltinti, apšaukti, kaip ir suaugusieji, laukia, kad tėvai atsiprašytų.
– O kaip elgtis tėvams, jei pastebėjo ant vaiko rankų randus?
– Jeigu jaučiame, kad negalime reaguoti ramiai, geriau atidėti pokalbį vėlesniam laikui. Mes su kolegomis juokaujame: jei susiduriame su kuo nors ir nežinome, kaip elgtis, pirmiausia reikia pasidaryti puodelį arbatos ir ją geriant pagalvoti.
Ūmios reakcijos vaikus tikrai išgąsdina, todėl reikėtų reaguoti kuo ramiau arba pasirengti vėlesniam pokalbiui. Tuomet pasakyti, kad matėte randus arba galbūt apie sužalotas vaiko rankas pasakė mokytoja, ir jums tikrai rūpi, kas su jūsų vaiku vyksta. Sakyti, kad norite paklausti ir pasiūlyti savo pagalbą.
O jei vaikas su jumis nenori kalbėti, gal yra žmogus, kuriam jis norėtų pasipasakoti. Ir nepriimkite to asmeniškai, jei jis atsisako kalbėti su jumis, o pasirenka kitą šeimos narį, giminaitį, o gal psichologą.
Jei visai nenori kalbėti, pasiūlykite jam parašyti laišką. Tiesiog sudarykite sąlygas jam gauti pagalbą.
Dar vienas labai svarbus dalykas – būkime kantrūs.
