Suvokimas, kad žmogaus būtis yra labai trapi, leidžia teisingai susidėlioti gyvenimiškus prioritetus.
Daugelis psichologinių žmogaus problemų kyla iš mirties baimės. Susitaikius su mirtimi, tampa lengviau gyventi. Tanatoterapija – mirties prisijaukinimo terapija, atpalaiduojanti ir atmerktomis akimis žiūrinti į pasaulį ir žmogaus gyvenimą.
Protėvių pagerbimo kultas giliai įsišaknijęs Lietuvoje, drįsiu pasakyti, kad per dažnai gyvieji trikdo išėjusių ramybę, kapines paversdami mauzoliejais ir gėlių darželiais.
Paradoksas, kad kuo dažniau lankomi kapai, tuo mažiau galvojama ir kalbama apie mirtį ir jos nuolatinį buvimą greta mūsų. Apie mirtį kalbėti nėra populiaru, ši mintis kelia baimę, nerimą, o mes šiuolaikiški žmonės, linkę viską daryti, kad nejaustume sunkių, negatyvių jausmų. Egzistencinis mirties baimės jausmas liečia ne tik senyvus ar ligotus žmones, mirties baimę išgyvena vaikai ir brandūs žmonės.
Anksčiau buvo dvi tabu temos, kurias žmonės vengdavo aptarinėti – tai sekso ir mirties tema. Sekso temos tabu atsikartėme, mirties tema vis dar liko ta, kurios geriau neliesti ar kitaip apeiti.
Seksas ir mirtis – tai gyvenimiškos aktualijos, kurios labai susijusios viena su kita. Seksu prasideda gyvenimas, mirtimi jis užsibaigia. Tai dvi energijos, kurios suka gyvenimo varikliuką. Kiekvieną akimirką pasaulyje vyksta du procesai – gyvybės užgimimo ir gyvybės praradimo. Mylima ir mylimasi kasdien, mirštama taip pat kiekvieną akimirką. Kur tik akys mato, vyksta šie du procesai.
Pirmojo mes trokštame ir aistringai veržiamės į jį, antrojo baugiai vengiame, nors jie visada šalia vienas kito. Erosas ir Tanatas – dvi dievybės, kurios visada šalia žmogaus. Draugaudami su viena, kitą stengiamės ignoruoti, paneigti, pamiršti. Visada guodžiamės mintimis, kad mūsų asmeninė mirtis dar vis toli už kalnų. Net lankydami artimųjų kapus, mes retai kalbame apie pačią mirtį, dažniau kalbame apie gyvenimo aktualijas, žvakių ir gėlių kainas, darganotus orus, šąlančias kojas ir bėgančias nosis.
Vakarietiška Helovino šventė, kuri neša mintį, kad mirties nereikia bijoti, ne visiems mums priimtina, nes tai laužo mūsų galvoje susikurtus mirties tabu. Dažniau pagalvokime apie kiekvienas savo mirtingumą, nei apie išėjusius, nes dėmesio jiems tiek nebereikia, kiek reikia mums patiems atviro žvilgsnio į savo gyvenimą ir jo būties laikinumą.
