Poezijos terapija tinka visiems
Praėjusių metų pabaigoje įkurta Lietuvos biblioterapijos asociacija, kurios tikslas – literatūrą naudoti žmonių psichikos sveikatai gerinti. „Įrodyta, kad skaitymas ir rašymas gali padėti žmogui sveikti. Klausimas, nuo kokios ligos galima išgydyti skaitymu, mane visada verčia nusišypsoti. Žinoma, nėra eilėraščio ar apsakymo, kuris gydytų bronchitą ar inkstų uždegimą. Poezijos terapija padeda pasijusti savimi, sutvirtėti psichiškai, dvasiškai“, – sako eseistė, poetė, rašytoja, gydytoja psichiatrė ir poezijos terapeutė Jūratė Sučylaitė.
Pasak jos, darbas su skirtingų sutrikimų turinčiais ir „sveikais“ žmonėmis labai skiriasi. Tuos, kurie neturi didelių problemų, poezijos terapija priverčia stabtelėti, išgirsti, ji sietina su asmenybės vystymusi, dvasiniu augimu. Žmonėms, turintiems psichologinių problemų, poezijos terapija padeda geriau pažinti save, atsiverti, prakalbėti. „Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės dažnai vieniši, nelabai moka išsakyti tai, ką jaučia. Poezijos kūrinys jiems sužadina prisiminimus, sukelia tam tikrus jausmus ir padeda juos išsakyti. Norėčiau pabrėžti: poezijos terapija – ne vienkartinė, o ilgalaikė“, – kalba J. Sučylaitė.
Literatūrologė, individualiosios psichologijos konsultantė Rasa Derenčienė mano, kad poezijos terapijos užsiėmimai tinka visiems, kurie mėgsta skaityti ir vertina poeziją: „Eilėraščiai gimsta iš jausmo, juose dažniausiai kalba apie jausmus, todėl jie puikiai tinka įvairioms psichoterapinėms grupėms. Visi mes turime sielos skaudulių. Jeigu eilėraštis atitinka žmogaus patirtį – jis sujaudina, paskatina atsiverti, sukelia tam tikrų įžvalgų.“
Poezijos terapija ypač tinka kenčiantiems nuo nuotaikos sutrikimų, sergantiems depresija. „Depresija – tarsi tunelis, kai viskas žmogui atrodo juoda tiek jo pabaigoje, tiek pradžioje. Sergančiam žmogui atrodo, kad nėra jokios vilties. Poezijos terapija padeda atrasti tai, kas tą viltį sužadintų“, – sako J. Sučylaitė.
Poezija, jos nagrinėjimas ir rašymas turintiems nuotaikos sutrikimų padeda praplėsti išgyvenimų lauką. Šios rūšies terapija tinka ir sunkių psichikos sutrikimų turintiems žmonėms, pavyzdžiui, sergantiems šizofrenija. Tiesa, terapeuto darbo specifika tuomet kitokia. „Sergančiųjų šizofrenija grupės labai specifinės, šių žmonių galimybės nevienodos. Tai priklauso nuo ligos formos, kokia ankstesnė žmogaus patirtis, kokie žmogaus pomėgiai, gebėjimai, kokia jo dabartinė būsena. Bet kuriuo atveju, turintiems šį sutrikimą labiau tinka individualūs užsiėmimai, tik vėliau pamažu jungiamasi į grupeles“, – aiškina terapeutė.
Poezijos terapijos užsiėmimai tinka ir onkologiniams ligoniams, ir sergantiems kitomis sunkiomis ligomis. „Ši terapija padeda atrasti įvairias vidines problemas. Dažnas šiuolaikinis žmogus persidirba, pervargsta, bet yra linkęs ignoruoti savo būseną, slėpti nuo kitų savo nerimą, silpnumą. Viskas kaupiasi, tad anksčiau ar vėliau iškyla į paviršių ir žmogus suserga“, – pabrėžia specialistė.
Terapija padeda pajusti aplinkinių palaikymą
J. Sučylaitė primena, kad poezijos terapijos užsiėmimas – tai ne poezijos vakaras, kuris, be abejo, taip pat žmones gali paveikti itin teigiamai, ypač jei skamba mėgstamos eilės, gerai parinkta muzika. Poezijos terapija – užsiėmimas, per kurį kalba ne tik specialistas, bet ir kiekvienas grupės dalyvis. Įprastai klinikinėje grupėje būna iki šešių žmonių. „Grupės dalyvius turi kas nors sieti – arba panašios vertybės, arba ta pati problema. Negerai, jei susirenka skirtingų sutrikimų turintys žmonės. Terapija reikalinga tam, kad pajustum – aplinkiniai mane supranta“, – teigia specialistė.
Poezijos terapijos užsiėmimai prasideda nuo susipažinimo. J. Sučylaitė sako, jog esminis lūžis paprastai įvyksta per trečiąjį susitikimą. Tuomet grupės dalyviai pasijunta saugūs, atsiranda pasitikėjimas specialistu ir aplinkiniais, išryškėja ir grupės dalyvių bendruomeniškumas.
J. Sučylaitės teigimu, būtina suprasti, kad, taikant šį metodą, perskaičius ką nors itin jautraus, gali kilti ir neigiamų emocijų. „Šis metodas padeda žmogui atsimerkti, ieškoti kelio. Vis dėlto dera atsižvelgti į tai, kad, būklei pablogėjus, žmogus gali daugiau į užsiėmimus nebeateiti, todėl poezijos terapeutui reikia matyti kiekvieną žmogų, stebėti jo nuotaikas. Vienas vyras, besilankantis mano užsiėmimuose, paatviravo: kiekvienas užsiėmimas jį sukrečia, pasidaro blogiau, bet užsiėmimo pabaigoje būklė pagerėja, o po kiekvieno užsiėmimo jam tampa vis geriau ir geriau. Nenuostabu: mums visiems, dėl vienokių ar kitokių psichologinių, socialinių problemų dešimtį ar daugiau metų stačiusiems gynybinę sieną nuo aplinkinio pasaulio, skaudu, kai paaiškėja, kad gynėmės be reikalo, kad sieną reikia pradėti griauti... Vis dėlto tai padeda sveikti“, – pabrėžia specialistė.
R. Derenčienė įsitikinusi, kad psichologinis skausmas turi būti iškalbėtas, tik taip žmogus gyja, tai yra visos psichoterapijos esmė. „Poezija padeda rasti tinkamų žodžių – joje užfiksuota gausybė egzistencinių patirčių. Per vaizdinius, metaforas, palyginimus ji padeda žmogui prisiliesti prie savo skaudulių ir juos išsakyti arba užrašyti. Tada palengvėja. Kita vertus, poezija gali priminti ir gražius išgyvenimus bei leisti jais pasidžiaugti – žmogų tai labai sustiprina. Tikra tiesa, kad pasidalinus skausmu jo sumažėja, o pasidalinus džiaugsmu – jo padaugėja. Poezijos terapijos pratybos prasmingos nepriklausomai nuo sutrikimo“, – sako literatūrologė.
R. Derenčienė taip pat pasakoja, kad poezijos terapijos užsiėmimuose dalyviai ne tik skaito eilėraščius ir dalijasi savo patirtimis, bet ir rašo patys. „Visada sakau, kad ištarto ir užrašyto žodžio svoris skiriasi: užrašytas tarsi užfiksuojamas, labiau įsimena, todėl raginu dalyvius rašyti pagal tam tikras schemas. Forma disciplinuoja turinį, leidžia iš sąmonės srauto atsirinkti vertingiausius žodžius, juos sau išsiryškinti, pabūti su jais. Juk žodžiai – tai ne vien tik kalbos ženklai, jie turi jėgos, energijos. Tą jėgą išmintingai valdant galima labai sau ir kitiems padėti“, – pabrėžia literatūrologė.
Be abejo, ne visi, lankantys poezijos terapijos užsiėmimus, turi literatūrinių gabumų. Puikus būdas paskatinti rašyti yra akrostichas – toks eiliuotas kūrinys, kurio pirmosios eilučių raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį. Jie ypač tinka tuomet, kai žmonės pernelyg susikaustę, nežino, nuo ko pradėti kurti. Pasak R. Derenčienės, tokiu atveju padeda ir paprastas aprašymas – pavyzdžiui, to, ką grupės dalyviai mato pro langą.
J. Sučylaitė sako, kad specialistas per kiekvieną užsiėmimą stengiasi spręsti grupės dalyvių problemas, ieškoti nuskaidrėjimo. „Įgytos naujos žinios kai kada labai prieštarauja žmogaus turimai patirčiai, tačiau jos keičia smegenų veiklą, padeda persitvarkyti, todėl poezijos terapijos užsiėmimuose reikia labai daug psichologijos žinių, reikia matyti kiekvieno nuotaiką, žinoti problemas, padėti ieškoti jų sprendimo būdų. Kartą viena kolegė pasakė, kad atpažįsta pacientus, kurie lankosi poezijos terapijos užsiėmimuose: jie lengviau atsiveria, randa žodžių savo būsenai nusakyti, kalba atviriau. Kai gali daugiau pasakyti, greičiau sulauki specialistų pagalbos“, – pasakoja specialistė.
Kokius kūrinius rinktis?
J. Sučylaitė pabrėžia, kad poezijos terapijai tinka ne visos eilės, bet nebūtinai parenkami kūriniai, kurie trykšta vien optimizmu. „Jei žmogui – sunki depresija, jis atmeta šviesų tekstą, jo nesupranta, tai jam labai priešinga patirtis. Tačiau poezijos terapijai nereikėtų rinktis literatūros, kuri teigia destruktyvius dalykus, kur nematoma išeities, kur žmogus tarsi prakeiktas, skatinamas savižudybei. Eilės gali būti ir liūdnos, tačiau su šviesia pabaiga.“
Parinkdama poeziją R. Derenčienė laikosi trijų pagrindinių principų: terapinis eilėraštis turi būti suprantamas, žadinti viltį ir būti vertingas literatūrine prasme: „Jei žmogus eilėraščio nesupranta, paprastai jį atmeta, neretai ir supyksta – esą, nesąmonės. Viltis – vienas pagrindinių terapijos aktyviklių, svarbu, kad kūrinys parodytų ir gražiąją gyvenimo pusę, paskatintų žmogų rasti savyje resursų įveikti gyvenimo iššūkius, praturtintų. Vis dar tikiu, kad grožis gali išgelbėti pasaulį, o vertingi, stiprūs eilėraščiai gali parodyti kelią į šviesą.“
J. Sučylaitė įsitikinusi, kad su žmonėmis reikia kalbėti ir apie tai, kas skaudu, kas liūdina, nes ir liūdesys gali būti gražus. „Kiekvienas jausmas yra normalus, svarbu, kad jis būtų tikras. Be abejo, nereikia ieškoti liūdesio dirbtinai, tai kartais būdinga jaunoms merginoms: nedėti jokių pastangų, tik skųstis energijos stoka ir liūdesiu. Jausmas yra geras tada, kada jis yra tikras, nesumeluotas“, – pabrėžia specialistė.
Pasak JAV poezijos terapeuto Johno Foxo, kiekvieno iš mūsų siela yra labai individuali, kaip individualūs pirštų atspaudai. „Nerasime dviejų vienodų sielų. Kiekvienas žmogus savitai mato pasaulį, išgyvena problemas. Kai savo unikalumą išreiškiame kalba, pradeda veikti dvasinės galios, kurios kiekvieną iš mūsų sustiprina“, – poezijos terapijos naudą apibrėžia J. Sučylaitė.
Susiję straipsniai
