Paskatino asmeninė patirtis
Antakalnio poliklinikoje veikiančiame Jaunimo sveikatos centre dirbanti psichologė pasakoja, kad įkurti šią grupę ją paskatino asmeninė patirtis: ji turi keletą artimų draugų, sergančių autoimuninėmis ligomis, o ir jos pačios imunitetas gana reaktyvus, po peršalimo kyla įvairių sveikatos komplikacijų. Savanoriaudama „Jaunimo linijoje“ Živilė teikė emocinę paramą lėtinėmis ligomis sergantiems jaunuoliams: „Skambindavo žmonės, susirgę lėtine bronchine astma, išsėtine skleroze, reumatoidiniu artritu, Krono liga. Dažniausiai psichologinės pagalbos ieškodavo ne ką tik sužinoję savo diagnozę, bet sergantys jau ne vienus metus, dažnai apimti nežinomybės ir bejėgiškumo jausmo.“
Živilė suprato, kad tokiems žmonėms be galo svarbu būti išgirstiems, pajusti, kad jų klausosi ir nuoširdžiai bendrauja jų jausmus suprantantis žmogus. „Suvokiau, koks stiprus bejėgiškumo jausmas apima jauną, vos mokyklą baigusį žmogų, kai netikėtai iš gydytojo sužino, kad serga nepagydoma liga. Kaip susitaikyti su diagnoze? Kaip pasakyti patiems artimiausiems žmonėms? Manau, tai patiriantiems žmonėms vien emocinės paramos telefonu neužtenka. Dažnai jiems reikia individualių psichologo konsultacijų ar užsiėmimų psichologinėje grupėje“, – sako Živilė.
2017 metų rudenį įkūrusi grupę „Diagnozė. O kas toliau?“, jauna psichologė į ją kvietė 18–35 metų žmones, sergančius autoimuninėmis ligomis (išsėtine skleroze, I tipo diabetu, uždegiminėmis inkstų, sąnarių, žarnyno ir kitų organų ligomis). „Iš pradžių norėjau kviesti tik ta pačia liga sergančius jaunuolius – baiminausi, kad kitaip nepavyks sukurti bendrumo atmosferos“, – prisimena Živilė. Vėliau ji suprato, kad, nors ligos skirtingos, išgyvenimai labai panašūs. Be to, jauni žmonės taip sužino, kad yra įvairių nepagydomų ligų, jomis serga ne taip jau mažai žmonių, todėl nebesijaučia esą išskirtiniai su savo liga.
Psichologinę palaikomąją grupę lankantys dalyviai skatinami dalytis savo išgyvenimais, rūpesčiais ir sunkumais, kurių jiems kelia liga. „Kadangi kiekvienas grupės narys sirgo ar serga lėtine somatine liga, tarp grupės narių vyksta tam tikri informacijos mainai įvairiais gydymosi ir prisitaikymo visuomenėje klausimais. Be to, susiduriant su panašiais iššūkiais, grupės dalyviams lengviau vieniems kitus užjausti ir suprasti“, – pasakoja psichologė.
Atpažįsta savo jausmus
Vilniaus universiteto magistrantas Lukas Vanagas, sergantis išsėtine skleroze, apie šią psichologinio palaikymo grupę perskaitė internete ir nedvejodamas nutarė ateiti į pirmą susitikimą. Sirgdamas sunkia liga vaikinas išgyvena sudėtingų, dažnai prieštaringų jausmų. Išsėtinė sklerozė ir optinis neuritas kartais Lukui sukelia sunkumų tvarkant paprasčiausius buitinius klausimus. Savo išgyvenimų jaunuolis dažnai neturi kam papasakoti. Tėvai išklausytų, tačiau jie krimstųsi, nieko negalėdami pakeisti. Vaikinas nuo draugų ir aplinkinių neslepia, kad serga išsėtine skleroze, tačiau nenori, kad apie jo ligą žinotų universiteto dėstytojai ir dėl to jam darytų kokių nors išimčių. „Esu toks pat, kaip ir kiti studentai, – sako jis. – Nenoriu, kad mane guostų ar manęs gailėtųsi.“
Lukui nepatinka ir aplinkinių raginimai į viską žiūrėti tik pozityviai. Vaikino nuomone, toks požiūris tik skatina save apgaudinėti, neigti ligą. „Visus jausmus, kuriuos patiriame, turime išgyventi, išsakyti – tik taip išmoksime su jais tvarkytis“, – sako vaikinas.
Grupėje susitikęs su panašių bėdų turinčiais žmonėmis, jaunuolis gali išsikalbėti, išsipasakoti. Prisimena, kaip jautėsi, kai prieš mėnesį jį buvo ištikęs ligos sukeltas priepuolis: „Nebejaučiau pusės kūno, pasidarė sunku judėti, bet vaikščiojau, sugebėjau kažkaip prisitaikyti prie organizme vykstančių pokyčių.“ Lukui labai reikėjo kam nors pasipasakoti apie tai, kas nutiko. Toli nuo Vilniaus gyvenančių tėvų nenorėjo gąsdinti.
Pagalbos jis sulaukė būtent psichologinėje grupėje – jos nariams jis išsipasakojo, ką jautė per priepuolį, kaip jį atlaikė, prisitaikė: „Mane suprato, nors mūsų grupėje daugiau nė vienas neserga išsėtine skleroze. Tačiau mums visiems gerai pažįstamas nevilties, nežinios jausmas.“
Kartu su kitais grupės nariais Lukas analizuoja savo būsenas, bando rasti atsakymą, kodėl jį apėmė vienoks ar kitoks jausmas. Grupės narių reakcija jį veikia teigiamai. „Susitinkam kartą per savaitę. Per tą laiką kiekvienam iš mūsų tiek visko prisikaupia, tad labai gera, kai turi su kuo pasidalyti“, – sako jaunuolis. Pasak jo, girdėdamas, kaip apie savo potyrius kalba kiti grupės nariai, dažnai atpažįsta savo jausmus.
Lukas sako: niekada grupės nelankiusiam žmogui gali atrodyti, kad kalbėjimasis apie nepagydomas ligas kelia daug neigiamų jausmų, tačiau taip nėra: „Po susitikimų visada išeinu giedros nuotaikos, įgijęs vidinės stiprybės.“ Grupėje jaunuoliai ne tik pasakoja apie išgyvenamus jausmus, bet ir svarsto, kaip padėti sau, pavyzdžiui, keičiant mitybos įpročius.
Apie ligą jau gali kalbėti be ašarų
Rasa, kuriai nustatytas V stadijos inkstų nepakankamumas, pasakoja, ką patyrė, kai gydytojas staiga pasakė diagnozę: „Kai gydytoja atėjo į palatą ir pasakė, jog man skubiai reikia hemodializės ir kad po dešimties minučių man į kaklą ves kateterį, atsimenu, daugiau nieko nebegirdėjau. Gydytojai išėjus iš palatos bėgau išsivemti, o galvoje tik sukosi mintis, kaip nenualpti.“
Iš artimųjų apie ligą žinojo tik ji ir jos vyras. „Iš pradžių savo ligą neigiau, o ir kalbėti apie tai nėra paprasta. Ypač kai pasipila klausimai, o tu neturi į juos atsakymų“, – atvirai pasakoja Rasa ir priduria, kad nenorėjo niekam pasakoti dar ir dėl to, kad bijojo, jog pradės jos gailėtis, guosti, o paskui ji pati turės guosti jos besigailinčius. „Būtų gerai, kad, sužinojęs skaudžią diagnozę, žmogus galėtų iškart pasikalbėti su psichologu ar bent jau gautų psichologinės pagalbos telefono numerį, – mąsto Rasa. – Dabar sužinai diagnozę, išeini iš gydytojo kabineto ir pasijunti vienas su liga.“
Jauna moteris pripažįsta, kad atradusi psichologinę palaikomąją grupę pasijuto tvirčiau. „Mes visi jaučiame panašių baimių, neužtikrintumą, tad išsisakę padedame vienas kitam, – sako moteris. Ji patyrė, kad kartais užtenka žinoti, jog esi ne vienas su savo liga. – Grupėje išsikalbėjau ir dabar apie ligą jau galiu šnekėti be ašarų.“
Pataria mokytis susitaikyti su tikrove
Psichologė Ž. Rimšaitė svarsto, kodėl į grupės susitikimus neateina jaunų žmonių, ką tik išgirdusių, kad sunkiai serga. „Žinojimas, kad nėra aiškaus recepto, kaip pasveikti nuo vienos ar kitos ligos, taip pat ir suvokimas, kad visą gyvenimą teks vartoti vaistus, jaunam žmogui sukelia įvairiausių jausmų. Iš pradžių sergantis bando savo ligą neigti, abejoja gydytojų sprendimu, nenori nieko girdėti apie vaistus. Toks psichologinis gynybos mechanizmas trumpam padeda pasijusti geriau, tačiau dažnai tai apgaulinga.“
Psichologės nuomone, sužinojęs, kad susirgo nepagydoma lėtine liga, žmogus turėtų mokytis nepanirti į depresiją, priimti tikrovę, kad ir kokia skaudi ji būtų. Žinoma, yra vaistų, kuriuos vartojant neretai pavyksta ligą kontroliuoti ar palengvinti jos simptomus, tačiau ne mažiau svarbus ir psichologinis palaikymas.
Susiję straipsniai
