Stovykla sutrikusio intelekto žmonėms
Birželio mėnesį Lietuvos pajūryje vyko programos „Atstovavimas sau“ stovykla, kurią organizavo Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“. Stovykloje dalyvavo 11 sutrikusio intelekto žmonių ir 10 jų asistentų.
Programa „Atstovavimas sau“ skirta ugdyti sutrikusio intelekto asmenų savarankiškumo, visuomeninio aktyvumo, bendravimo įgūdžius, kurie padėtų jiems sėkmingai integruotis į visuomenę. Pagrindiniai programos principai – ugdyti gebėjimą rinktis, priimti sprendimus, kalbėti savo vardu, kreiptis pagalbos į aplinkinius, suprasti savo pareigas, teises ir reikalauti jas gerbti, įgyti naujų įgūdžių.
Stovykloje vyko mokymai „Tikra draugystė su kitais, savimi ir gyvenimu“, kuriuose lektorė psichologė Aistė Diržytė kūrė šiltą ir draugišką, pagarba ir tolerancija grįstą atmosferą. Stovyklautojai buvo kviečiami įsiklausyti į aplinką, į save ir artimą, dalytis pastebėjimais, suvokimais, pasakoti apie save, savo pomėgius, išsakyti jausmus, patirti kitų dalyvių draugystę ir palaikymą, kartu svajoti ir kurti. Laisve ir pagarba, tikėjimu ir artumu, galimybe būti išklausytam ir išgirstam grįsti santykiai kūrė šiltą ir pasitikėjimu grįstą ryšį, taip vertinamą ir reikalingą. Tai rodė dalyvių ašaros ir dėkingumo žodžiai išsiskiriant stovyklos pabaigoje, kai visiems buvo teikiami mokymų pažymėjimai.
Muzika – vienas efektyviausių ir harmoningiausių būdų padėti sutrikusio intelekto žmonėms atsiskleisti, kurti stiprų ir palaikantį ryšį su aplinka, jaustis bendruomenės dalimi ir stiprinti savivertę. Organizuotuose kūrybiniuose muzikiniuose žaidimuose stovyklos dalyviai grojo įvairiais instrumentais: kastanjetėmis, lūpinėmis armonikėlėmis, lietaus lazdomis ir kitais perkusiniais instrumentais, buvo kviečiami per muziką bendrauti, būti iniciatyvūs ir kūrybingi, mokėsi įsiklausyti į kitą, palaukti savo eilės, jausti grupės pripažinimą grojant vienam. Muzikos derinimas su judesiu, judėjimas pagalbinėmis priemonėmis padėjo atsipalaiduoti, labiau išreikšti save, suteikė malonių išgyvenimų.
Praturtinančios patirtys
Neįgalieji – tylūs burtininkai, viską darantys natūraliai ir paprastai. Jie nebijo pasakyti, kad myli, kai nori draugauti, paima už rankos, nuoširdžiai apkabina, užkalbina, atvirai žiūri į akis. Jie labai dosniai dalijasi savo pasauliu: „Nori, aš tau nupiešiu... Aš tau padovanosiu savo darbelį... Ar eisim kartu pažaisti?“
Tik kartais jiems nelengva būti sveikųjų pasaulyje, matyti vertinančius žvilgsnius, jaustis atstumtiems. Taip, jie – kitokie, saviti. Tačiau Žemėje viskas savita, ir kartu viskas labai susiję. Sukurtas ryšys su aplinkiniais įprasmina „kitokių“ buvimą, moko bendrai veikti ir dalytis, praturtina, padaro laimingais, kaip dainoje: „Jisai tavyje, manyje, mumyse visuose, gėlėje, žolėje, medyje, paukštyje, saulėje, lietuje ir vaivorykštėje.“
Iš stovyklos visi parsivežėme naujų patirčių, papildžiusių kiekvieno mūsų gyvenimą. Tokie susitikimai verčia susimąstyti, kas yra negalia ir galia, kas yra tikroji pilnatvė? Pilnatvę visų pirma išgyvename savo viduje, o ją kurti padeda palaikantys ryšiai su žmonėmis, aplinka ir buvimas kartu.
Susiję straipsniai
