Be to, priduria ji, emociškai sužaloti tėvai, neišsigydę savo žaizdų, augina vaikus, kurie taip pat žalojami emociškai – nesugebėjimas užmegzti sveikus santykius perduodamas iš kartos į kartą.
Statistika rodo, kad skyrybų skaičius pastaraisiais metais šiek tiek mažėja, išsiskiria jau nebe kas antra pora, kaip buvo prieš penkerius metus.
Tačiau psichologė sako, kad skaičiai niekada nebus tikslūs – juk skiriasi ir tos šeimas sukūrusios poros, kurios savo santykių nebuvo įteisinusios oficialiai – nesusituokė.
Specialistė J. Sondaitė atkreipia dėmesį, kad iširus santykiams, tokios poros patiria ne mažiau lengvesnius emocinius išgyvenimus nei tie, kurie buvo susituokę oficialiai.
„Psichologine prasme tos šeimos, kurios gyvena be santuokos, irgi skiriasi. Jos išgyvena tas pačias stadijas kaip ir susituokę žmonės. Skyrybos irgi gali būti sunkios, dramatiškos, ypač jei yra nepilnamečių vaikų – jie taip pat gali būti įtraukiami į konfliktus. Negalėčiau teigti, kad besiskiriančių skaičius mažėja“, – sako ji.
Pasak psichologės, besiskiriančios poros pereina tam tikras emocines stadijas. Tai J. Sondaitė vadina emocinėmis skyrybomis, kurios gali vykti dar neprasidėjus tikrosioms.
„Jos gali būti labai sunkios ir tęstis ilgai. Tos stadijos įvairiai išskiriamos, bet dažniausiai apibrėžiama, kad priminė – šokas, kai žmogus pastebi, kad tikrovė neatitinka jo lūkesčių.
Tai eina kartu su neigimu, nes iš pradžių problemą priimti per sunku. Galvojama, kad viskas išsispręs, o kai neišsisprendžia, užplūsta pyktis, nepasitenkinimas, net noras keršyti“, – teigia J. Sondaitė.
Pyktis ir noras kerštauti, sako psichologė – antroji emocinių skyrybų stadija: „Teko sutikti tokių, kurie toje pykčio stadijoje išlieka labai ilgai – net po oficialių skyrybų kenkia vienas kitam, kovoja teismuose, rašo skundus.“
Po to, sako specialistė, ateina derėjimosi stadija. „Tai bandymas atkurti santykius, viltys. Kai tai nepavyksta, atsiranda stiprus liūdesio, netekties išgyvenimas. Tik po to ateina atsakomybės prisiėmimo stadija. Jei žmogus pasiekia šią stadiją, tik tada jis yra pajėgus konstruktyviai išspręsti visas problemas, emocijos jam nebetrukdo. Jis gali matyti situaciją ir daryti geriausia, ką įmanoma toje situacijoje.“
Jei abu partneriai sugeba išsiskirti draugiškai, įvyksta draugiškos, geranoriškos, pagarbios skyrybos, tikina ji.
„Deja, tai pasitaiko gana retai. Dažnai partneriai būna nevienodose stadijose. Pastebiu, kad dažnai vienas gali būti pykčio stadijoje, o kitas dar tik neigimo stadijoje. Nepaisant to, kad problemos abiejų, yra vienas, kuris priima tą sprendimą ir dažniausiai jis būna toliau pažengęs išvardintose stadijose“, – sako J. Sondaitė.
„Pastebėjau, kad dalis porų skiriasi dėl bendravimo problemų – skaudu matyti, kai skyrybų priežastimi tampa tiesiog bendravimo įgūdžių trūkumas. Galbūt jie galėtų būti pora, bet niekur laiku nesikreipė“, – priduria ji.
Kaip vieną dažniausių bendravimo problemų psichologė įvardija nesikalbėjimą: „Buvo pora, kurioje vyras supykęs nebesikalbėdavo, arba bendraudavo minimaliai. Ir tai užtrukdavo net iki mėnesio. Galų gale moteris tiesiog išsikraustė, nes nepakėlė tokios įtampos. Tai bendravimo įpročių stoka, bet to galima mokytis ir išmokti. Tokiais atvejais tikrai įmanoma išsaugoti santuoką ar partnerystę.“
Specialistė sako, kad tiems, kurie su savo emocine būsena po skyrybų negali susitvarkyti patys, būtina kreiptis į specialistus.
„Kuo stipresnės išgyvenamos emocijos, tuo pagalba svarbesnė ir reikalingesnė, nes ji padeda tvarkytis su visu emociniu krūviu, kuris užgriūna. Skyrybos yra procesas, kuris iškelia ir atveria ankstesnes emocines žaizdas, kurios buvo, pavyzdžiui vaikystėje ir su kuriomis nebuvo tvarkytasi anksčiau. Vienam su tuo susidoroti sunku“, – tvirtina ji.
J. Sondaitę džiugina tai, kad dažniau pirmieji pagalbos kreipiasi ir vyrai – anksčiau jų sulaukdavo retai.
„Jei skyrybos išgyvenamos kaip psichologinė trauma, laikas jos savaime neužgydys. Jei tai stipri nuoskauda ir neatliekamas vidinis darbas – blogai, nes tik jis gražina žmogui galią pasimokyti, perkurti savo minčių ir elgesio modelius, kad galėtume kurti kitokios kokybės santykius“, – tikina ji.
Be to, neužgydę savo emocinių žaizdų galime pakenkti kitiems: „Tai šansas ir jei jis neišnaudojamas, žmogus gali vėl ir vėl su savo ydingais modeliais eiti į naujus santykius ir tos problemos vėl pasireikš. Emociškai sužaloti tėvai, neišsigydę savo žaizdų, augina vaikus, kurie taip pat žalojami emociškai. Tai perduodama iš kartos į kartą.“
Psichologė pabrėžia, kad pradedant naujus santykius nereikėtų įsivaizduoti, kad viskas bus tobula – taip sukuriame netikroviškų santykių iliuziją.
„Vakarų visuomenėje vyrauja romantiškas meilės mitas, kuris daugiau paremtas hormoninėmis ir cheminėmis reakcijomis, kai žmonės santykių pradžioje vienas į kitą stipriai reaguoja. Žmonės galvoja, kad tai turi tęstis, o jeigu baigiasi, tai jausmų neliko. Reikėtų pasiruošti tam, kad artimi santykiai visų pirma yra nuolatinis darbas su savimi – reikės keistis, reikės mokytis atsižvelgti, ieškoti išeičių kartu.
Reikia suprasti, kad idealių santykių nebūna – jie neįmanomi dėl žmogiškos prigimties, bet jei kiekvienas iš partnerių dirba su savimi ir deda pastangas, jie vidiniu sunkiu darbu gali sukurti santykius, kurie bus panašūs į idealius, bet tai sunkus darbas“, – sako J. Sondaitė.
