Bendravimas socialiniuose tinkluose pašalina įtampą, tačiau sustiprina geismą. Ir jeigu šis geismas ilgai nepatenkinamas, vienatvės jausmas tik stiprėja. Pokalbiai telefonu, susirašinėjimas feisbuke ar kituose socialiniuose tinkluose sveikintini tik tuomet, kai anksčiau ar vėliau užsibaigia žodžiais: „Pasimatysim rytoj“.
Eina du žmonės gatve, ir vienas iš jų, tarkime, krapšto nosį. Ir štai pirmajam dėl jo kažkodėl gėda. Nors tai: a) ne jo problema; b) ne jo pirštas; c) ne jo nosis ir ne jo snargliai. Jo – tik žemas savęs vertinimas.
Skausminga vaikiška meilės patirtis gimdo dar ir santykių baimę. Iš čia visos tos simpatijos vedusiems (ištekėjusioms) ir tiems, kurie aprioriškai tavęs nepamils. Jei po pasimatymo jis (ar ji) nebepaskambina, tuomet neurotikui tai yra stipraus jausmo pradžia. Į smegenis ateina signalas: „Mane atstūmė – reiškia, santykių su šiuo žmogumi nebus, reiškia, aš pats tvarkausi su savo baime ir esu, galima sakyti, saugus“.
Pavyzdžiui, jūs stulbinamo grožio blondinė. Kojos, blakstienos – nepriekaištingos. Bet jeigu jūs, kad ir širdies gilumoje, esate įsitikinusi, kad jūsų nosis didoka, o užpakaliukas mažokas, jūs iš anksto pralaimėjote ilganosei, kreivakojei, bet savimi pasitikinčiai šatenei mikroskopinėmis krūtimis.
Vienatvė – tai ne tai, kad jūs niekam nereikalingas, jūsų telefonas tyli, jūsų niekas nemyli, jūsų niekam nereikia... Vienatvė – tai vidinės tuštumos pojūtis. Pirmiausia tai reiškia, kad jūs nereikalingas tik vienam žmogui: sau pačiam, ir todėl ir kitiems esate neįdomus.
Kuklumas nieko nepuošia. Dėl kompleksuotumo, nepasitikėjimo savimi ir savęs nevertinimo mergina gyvena be sekso ir santykių ne todėl, kad yra baisi, bet todėl, kad ji nepagarbiai žiūri į save.
Moterų problemų priežastis yra ne ta, kad jis elgiasi kaip ožys. Priežastis yra ta, kad ją kamuoja neurozė, kuri reikalauja rasti išeitį. Ir šiai išeičiai rasti reikia tam tikro žmogaus ir santykių, kuriuos palaikydama ji galėtų kentėti. Todėl ji specialiai užmezga tokius santykius, nes nuo vaikystės turi tokį psichinį poreikį.
Dėl partnerio ieškojimo pasakysiu: o kokio ieškoti? Vienintelė ypatybė, kurią gali turėti tavo partneris, – tai, kad jis tave kabina. Visa kita išvis nevaidina jokio vaidmens. Jeigu tu jį myli, dėl jo jaudiniesi, nerimauji – tada nėra jokių „kartelių“.
Kaip sakė rašytojas Christopheris Buckley (romano „Thank You for Smoking“ – „Dėkui, kad rūkote!“ – pagal kurį sukurtas ir filmas, autorius), nereikia valgyti restorane, kuris vadinasi „Kaip pas mamą“, ir gultis į lovą su moterimi, kuri turi daugiau problemų už tave. Nukentėti – mėgstama nacionalinė pramoga.
Jei jums nepatinka, kaip elgiasi vyriškis, nereikia ieškoti jo elgesio pateisinimų. Situacija, kai „jis nebepaskambino“, sveikai merginai reiškia santykių pabaigą, nesveikai – meilės pradžią.
Ar žinote, koks yra esminis skirtumas tarp sveiko žmogaus ir neurotiko? Sveikas žmogus taip pat kenčia, bet nuo realių istorijų. O neurotikas kenčia nuo išgalvotų istorijų. O jei kančių per mažai, jis dar pasigardžiuoja mylimu Kafka, Dostojevskiu ir buteliu.
„Būsiu puiki šeimininkė, išmoksiu skaniai virti, atrodysiu kaip saldainiukas, ir tada kas nors būtinai ir manyje įžvelgs mano „žmogiškąjį talentą!“ – taip samprotauja, nebūtinai garsiai, dauguma Rusijos moterų. Mano brangiosios! Niekas jūsų nepamils už prašmatnias blakstienas, barščius su kotletais ar sukalbamą būdą. Mylima už kitką!
Mergaitėms dažnai išzyziamos ausys, kad ištekėti reikia laiku, o tai vėliau gali niekas neimti. Mano nuomone, negalima, ir net pavojinga įtikinėti vaikus, kad santuoka – pats geriausias dalykas, kuris jiems gali atsitikti gyvenime. Geriausia – tai laimė.
Psichinės sveikatos požymis – tai kada tai, ką galvojate, ir tai, ką jaučiate, sutampa.
Stabilios psichikos žmonėms, aiškiai suprantantiems, ko jie nori iš gyvenimo, nėra poreikio aiškintis, ką apie juos mano kiti.
Meilė (aukos požiūriu) – tai tik bandymas pakartoti savo vaikystės pergyvenimus. Ir jei santykiai su tėvais buvo įtempti, nesveiki, neurotiniai, meilė žmogui asocijuojasi su praradimo, baimės, liūdesio, vienatvės ir panašių dalykų jausmu. Ir jis ieško partnerio, kuriame gerai įsikurs nuoskauda ir pažeminimo jausmas. Tokio partnerio, kurio atžvilgiu jis jausis esantis auka. Paprastai tokį žmogų rasti nesunku.
Yra žmonių, kurie ne gyvena, o sprendžia problemas. Jie blogai jaučiasi, jeigu problemų nėra. Ir atvirkščiai, jeigu problema yra ir ją reikia spręsti – jie jaučiasi patogiai. Toks visiškas nesugebėjimas atsipalaiduoti.
Šeimos terapija – tai skyrybos. Tik vieną šeimos terapijos rūšį laikau tikrai naudinga – psichologo tarpininkavimą skyrybų metu. Bet būtent ji Rusijoje nėra praktikuojama.
Patikėti savo unikalumu, nustoti savęs gailėtis ir suprasti, kad varžybas, kieno krūtys gražesnės, pralaimės visos! Net „mis pasaulis“ pasensta. O štai savimi pasitikinčių praktiškai neįmanoma nugalėti. Ir vėl pavyzdys iš narkologų praktikos. Jei žmona kenčia dėl vyro alkoholizmo, verkia, raunasi plaukus, kenčia pinigų trūkumą ar net mušimą, visą laiką ieško gydytojų ir stengiasi įpilti neištikimam sutuoktiniui į arbatą apžavus naikinančio žolelių antpilo – tai tik jos problema ir jos pasirinkimas.
Jos vyras nemano, kad gėrimas yra didelė nelaimė, jis sau geria savo malonumui. Tai jo žmonai blogai, o jam tai gerai, ypač „įkalus“. Taip, iš tokios situacijos „išgelbėti“ alkoholiką neįmanoma. Bet visi paprastai viliasi ir deda daugybę pastangų. Ir aukoja savo gyvenimą kovai, kad išgelbėtų tą, kuris nenori išsigelbėti. Ir nebūtinai nuo alkoholizmo, bet, pavyzdžiui, nuo netinkamos merginos, „blogos“ kompanijos, neprestižinio darbo... Tuščios pastangos!
Kada stiuardesė demonstruoja jums gelbėjimosi priemones, ką ji sako apie deguonies kaukes? „Jei jūs keliaujate su vaiku, pirmiausia apsisaugokite užsidėdami kaukę sau, paskui vaikui“. Štai kur visa esmė. Visi stengiasi padėti vaikui, likdami absoliučiu psichu. Taip nieko nepadarysi. Jei norite, kad vaikui būtų gerai, pirmiausia padarykite kažką su savo galva, pataria psichologas M.Labkovskis, kurio mintimis pasidalijo portalas „gubdaily.ru“ .
Parengė Leonas Grybauskas
