Apie lėlių dirbtuves seminare papasakojo ir seniau jose dalyvavusi ponia Aldona. Ji prisipažino, kad nuėjusi į užsiėmimą pradžioje pagalvojo, kad įsivėlė nežinia kur: „Pamačiau lėles iš kažkokio popieriaus ir pagalvojau, ką aš, brandaus amžiaus moteris, čia darau. O paskui tarsi išlaisvinau mintį, kad ką noriu, tą ir darau.
Tiesa, vėliau buvo labai baisu su lėle pasirodyti ant scenos. Man tereikėjo pasakyti kelis žodžius, bet ir tie strigo. Dalyvaudama šiame projekte aš labai išlaisvėjau, pasijutau geriau, tad ir gyvenimo džiaugsmo jaučiu daugiau“, – pasakojo moteris.
Seminaro dalyvių kuriamos lėlės nėra gražuolės. Pagrindinės jų gamybai reikalingos medžiagos – popierius ir virvelės. Lėlės nė neturi veidų. Manoma, kad būtent beveidės lėlės geriausiai padės atskleisti emocijas ir pačiam projekto dalyviui padės geriau susivokti jausmuose.
Ši lėlių terapijos metodika atsirado Lenkijoje, o Lietuvoje ją pristatė Arūnė Taunytė ir Rolanda Šliažienė.
Užsienyje ši metodika taikoma ir dirbat su socialinės rizikos grupių žmonėmis: kaliniais, pabėgėliais, psichikos ligoniais ir kt., o Lietuvoje pirmosios jų gamybos dirbtuvės buvo skirtos kryžkelėje atsidūrusios moterims.
