Taip pabrėžia su daugybe laiko planavimo technikų eksperimentavęs asmeninio produktyvumo ekspertas, nuotolinio moterų universiteto WoW dėstytojas Mindaugas Grajauskas. Jis įsitikinęs – šalia planuojamų veiklų ir užduočių sąrašu ne mažiau svarbu atpažinti, ko daryti nėra verta ar prasminga. Mokymų treneris pataria, kaip savo laiką paversti produktyvesniu, kad gyvenimą patirtume kokybiškesnį.
– Mindaugai, iš ko suprasti, gyveni produktyviai ar ne?
– Savo produktyvumą galima vertinti dvejopai. Viena vertus, galima į galvą imti atliktų užduočių kiekį ir galvoti, jog kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau toks asmeninio produktyvumo vertinimas nėra visa apimantis.
Kitas asmeninio produktyvumo vertinimo matmuo turėtų būti kokybiškai patiriamo gyvenimo plotmėje. Nėra vienos formulės, koks jis yra. Kiekvienas pagal savo suvokimą, poreikius, norus, aplinkybes jį susikonstruojame. Čia reikia sąmoningumo bei įsisąmoninimo, kokių potyrių, kokių būsenų ir kokio gyvenimo turinio norėtume savo kasdienybėje ar ko norėtume mažiau.
Pavyzdžiui, kad neliktų streso, nerimo, paskutinės minutės darbų, pamiršimų, nemalonių potyrių, kai kažką įsipareigoję neatliekame to laiku ir pan. Taip pat ir būsenų, tokių kaip pykčio erzelio ir kitų panašių jausmų.
Kai visa tai pavyksta sau artikuliuoti, tuomet verta imtis ieškoti sprendimų, padedančių savo laiką užpildyti turiniu, kuris džiugina ir yra prasmingas. Jei pavyksta subalansuoti, galima sakyti, kad gyveni kokybišką gyvenimą. Tai nereiškia, kad viskas visada bus tik gerai – tai reiškia mokėti gyventi ir tada, kai viskas nebūna gerai.
– Į mūsų produktyvumą šiandien kėsinasi tokie informacijos srautai, kad per visą dieną galima iš esmės nieko naudingo taip ir nenuveikti.
– Galima šį reiškinį apibūdinti tokia gan dramatiškai skambančia mintimi, jog planavimas, kaip pagrindinė savo laiko organizavimo disciplina, mirė 20-ojo amžiaus pabaigoje, prisijungus prie nuolatinio informacijos srauto, kai nukreipus žvilgsnį gali pasiekti visą pasaulį savo telefone.
Informacija tapo nebe pasyvi, o aktyvi. Tu gali jos neieškoti, ji ateina neprašyta pačiais įvairiausiais kanalais ir būdais. Ir vien tik planavimo veiksmas nebesprendžia visų mūsų produktyvumui kylančių iššūkių. Jei anksčiau užtekdavo kalendoriaus ir laikrodžio, tai šiandien nebeužtenka, nes reikia ne tik planuoti, bet ir esant informaciniam triukšmui, palaikyti sutelktą dėmesį į dalykus, kurie tuo metu jo labiausiai verti.
Kitu atveju mūsų dienos ir mūsų laikas dienose „užsigrūda“ mažos vertės, mūsų dėmesį vartojančiomis veiklomis. Taip mes tiesiog iššvaistom savo energiją ir laiką. Paraštėse lieka svarbūs gyvenimo elementai, kuriems taip ir neskyrėme dėmesio ar laiko.
Tuomet kartais randasi vidinių priekaištų sau dėl savo laiko panaudojimo, pykstame ant savęs, kad nepavyko padaryti to, ką planavome ir kas mus svarbu. Ir kiekvieną dieną tikimės, kad jau rytoj bus geriau, bet niekas nesikeičia. Ima vyrauti pojūtis, kad vejiesi savo gyvenimą, nuolat jautiesi kažkam kažką skolingas ir tokios būsenos nepadeda nei produktyviai veikti, nei tuo labiau mėgautis savo gyvenimu.
Siekiant didesnio asmeninio produktyvumo, o t.y. daugiau kokybiško, prasmingo laiko – būtina dirbti su dėmesiu valdymo ir kitais savo įpročiais. Aišku, nereikia užsidaryti nuo pasaulio, bet norint per kuo trumpesnį laiką nuveikti kažką reikšmingo, verta ugdyti sutelkto dėmesio darbo įpročius, bent kuriam laikui atsiriboti nuo pašalinės informacijos, kad vėliau būtų galima mėgautis sau maloniais dalykais. Svarbu išmokti brėžti ribas tarp darbo ir nedarbo, rūpintis savo poilsiu, fizinio aktyvumo palaikymu, kitais svarbiais gyvenimo elementais.
– Kaip moterų universiteto studentėms padėsite suprasti, ką jos daro ne taip, jei nepavyksta pasiekti to produktyvumo, apie kurį kalbate?
– Sesijoje atkreipsime dėmesį į planavimo praktikas, planavimo klaidas. Noriu akcentuoti, kad kiekvieno žmogaus veiklos specifika skirtinga. Juk nėra visiems vieno modelio, kad reikia daryti taip ir ne kitaip. Iš čia kiekvienam kyla iššūkis – susikurti sau labiausiai tinkamą metodą.
Bus įdomu pasikalbėti, kokius būdus naudoja ir kaip sekasi šio kurso studentėms. Būsiu tas, kuris padės suprasti, kodėl vienas ar kitas jau naudojamas modelis nebūtinai veikia taip, kaip tikimės. Taip pat pasidalinsiu įvairiom idėjom ir praktikom, kurios padeda išlikti labiau organizuotiems ir savo dėmesį bei laiką skirti tiems dalykams, kuriems labiausiai verta. Svarbu nesustoti, jei iš karto nepavyksta viena ar kita praktika. Kviesiu kartu ieškoti, smalsauti, eksperimentuoti, testuoti, kas tinka.
Kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vienas ar kitas modelis iš esmės netinka, o praktikoje jis suveikia kaip puikus pasirinkimas. Mano misija – kad atsirastų priežastis, energija žengti tą pirmą žingsnį, kuris lems geresnį, kokybiškesnį gyvenimą, kuriame yra mažiau streso, nerimo, įtampos.
– Kokias didžiausias laiko planavimo požiūriu klaidas pastebite ir ką patarsite?
– Pirmas ir pagrindinis dalykas – neturėjimas drąsos atsisakyti darbų ir veiklų iš anksto. Arba kitaip – neadekvati ambicija, ką galime nuveikti per dieną ar savaitę. Mes turime galimybių padaryti daugiau, nei realiai galime nuveikti, todėl kiekvieną dieną teks rinktis, ką daryti. Ir tuo pačiu pasirinkimu mes turėsime atsisakyti daugybės kitų potencialių pasirinkimo galimybių.
Tai psichologiškai skausmingas veiksmas, nes jis yra apie netekimą arba praradimą. Čia turbūt liūdnai skambanti žinia, kad mes niekada visko nespėsime, visų užduočių nepadarysime, su visais nepabendrausime, visiems nebūsime gerais. Mes turime ribotą kiekį laiko ir mums neišvengiamai teks rinktis. Daugiausia iššūkių kyla tuomet, kai žmogus pradeda veikti bandydamas viską padaryti, viską išspręsti, visko imtis.
Tuomet vyrauja didelė dėmesio blaška, fragmentuotas nenuoseklus veikimas. Ir kai viskas tampa vienodai svarbu, žiūrėk, kartais už tos raudonos linijos, kuri skiria padarytus ir nepadarytus veiksmus, lieka dalykai, kurie yra svarbiausi gyvenime. Todėl prasmingu tampa įsisąmoninimas, kad šalia dalykų, kuriuos mes planuojame, verta būti nusprendus (pasirinkus) tai, ko mes nedarysime. Dienos eigoje mūsų dėmesio reikalaus daug dalykų – gausime daug žinučių, prašymų, užklausų, patiems kils įvairių impulsų ir minčių, ką nuveikti ir kaip panaudoti savo laiką. Asmeninio efektyvumo pamatas – turėti drąsos atsisakyti.
Antras dalykas – nesirūpinimas savo energija, poilsiu, fiziniu aktyvumu, mityba. Dažnai žmonės, norėdami nuveikti daugiau, aukoja kitas reikšmingas gyvenimo sritis, pavyzdžiui, poilsį. Juk net turime tokių vyraujančių posakių: „išsimiegosiu, kai numirsiu“, „atostogos tik silpniems“.
Negana to, „nuolatinis užimtumas“ tapo tarsi vertybe savaime, ir tuomet nieko neveikimas savaitgalį ar kitu laiku sukelia vidinių priekaištų. Laikas, kai nėra „daromi dalykai“, kažkaip tampa neproduktyviu laiku. Tokios vidinės asociacijos nėra padedančios. Štai kur esmė – mūsų aukščiausiam produktyvumui reikalingas laikas, kai esame žemoje produktyvumo pavaroje. Mums svarbu būti ir lėtame laike, kaip tai įvardija T.H. Eriksenas. Tad mokėti neveikti yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir mokėti veikti. Tik taip galime tikėtis savo dienas užpildyti turiniu, kuris leistų kurti kokybišką gyvenimą.
Klaida įvardinčiau ir nesirūpinimą dienos inercija. Verta kreipti dėmesį, nuo ko ir kaip pradedame savo dieną. Iš pirmųjų veiksmų dienos pradžioje atsiranda produktyvumo inercija. Kai ją pradedame nuo kažko reikšmingo, nebūtinai darbine prasme, kuriasi tam tikra dienos inercija.
Ryte sprendžiasi dienos likimas. O svarbus kasdienybės veiksmas gali būti ir fizinio aktyvumo palaikymas, meditacija, bet kas, kas gyvenime yra svarbu – galbūt kažkam kūryba, kitam skaitymas ar buvimas su šeima ir pan. Jei pradedi nuo mažai reikšmingų dalykų, nereikšmingų smulkmenų, ta inercija persikelia į kitą dienos dalį.
Štai ateina popietinis laikas ir supranti, kad nieko tą dieną reikšmingo dar nenuveikei, svarbiausios užduotys taip ir liko net nepradėtos. Kyla įvairių neigiamų būsenų, pvz. erzelis, nepasitenkinimas, kad diena jau sugadinta, mintyse ją nubrauki ir galvoji, kad ryt bus geriau. Ir ryt nebus kitaip, nes nesikeičia veikimo būdas. Tad rūpintis ryto ritualais, kaip pradedame savo pirmą dienos pusę – itin svarbu. Ypač rytinėmis valandomis, kada esame produktyviausi, verta užsiimti reikšmingiausiomis, svarbiausiomis veiklomis ar užduotimis.
Dar viena klaida – savo veikimo būdų nereflektavimas. Visi mes turime sąmoningai ir nesąmoningai išmoktų veikimo būdų, įpročių, mąstymo ypatumų. Kai juos atpažįstame, turime daugiau galimybių rinktis, veikti produktyviau. Svarbu išvengti stovinčio vandens sindromo – kai keičiantis situacijai, aplinkybėms ir gyvenimo ritmui mes neperžiūrime savo veikimo ir mąstymo būdų. Tad labai verta karts nuo karto pasitikrinti ir įvertinti savo įpročius, naudojamas praktikas ir darbo rutinas. Tam padeda mokymasis, knygų skaitymas, domėjimasis, kaip kiti žmonės sprendžia savo produktyvumo iššūkius, kaip palaiko savo asmeninį efektyvumą.
– Per kiek laiko susiformuoja įgūdžiai planuoti savo laiką taip, kad gyvenimas nebūtų vien tik reikalų tvarkymas?
– Kiekvienas esame skirtingas ir laiko prie naujo pripratimo reikia kiekvienam skirtingai, kad susiformuotų norimi įpročiai bei rutina. Skirtingi žmogaus gyvenimo etapai irgi atsineša savo tam tikrą aktualumą. O kartais net ne laiko reikia kažkokiems pokyčiams, bet rimtos priežasties. Kartais nutinka, kad psichologinis skausmas tampa itin stiprus ir tai sukelia daug motyvacijos keistis.
Čia prasideda visas įdomumas, pradeda rastis idėjos, ateina pokyčiai. Verta akcentuoti, kad nebus taip, jog išmokstame palaikyti savo asmeninį produktyvumą kartą ir visiems laikams. Tai yra nuolatinis procesas, kuris tęsis tol, kol būsime gyvi. Gyvenimas nestovi vietoje, atsiranda nauji sluoksniai, kitoks suvokimas, naujos atsakomybių ribos ir tai neišvengiamai turės savyje būtinybę keisti ir savo mąstymo bei elgesio modelius.
– Jums pavyksta supaprastinti dalykus, kurie nėra tokie jau lengvi. Taip išeina natūraliai ar visgi to reikėjo išmokti?
– Vienareikšmiškai sunku atsakyti. Kažkada mano gyvenime atsirado potyriai ir sunkumai, kuriuos man norėjosi išspręsti. Kažkada patyriau, kad noriu kažkaip kitaip elgtis su savo laiku. Tad ėmiau studijuoti: nuo garsių žmonių biografijų, jų veikimo būdų iki įvairių techninių planavimo, darbo organizavimo ir produktyvumo didinimo sprendimų. Greitai atpažinau, kad paprasčiausiai ne tik žinių neturėjau, bet įpročių bei įgūdžių.
Nuo to prasidėjo mano paties ieškojimai, eksperimentavimai. Tam neišvengiamai reikia pastangų. Bet mano požiūriu, tokios pastangos vertos laiko ir skiriamos energijos, nes tai galiausiai leidžia išmokti patirti kokybiškesnį gyvenimą. Didesnis produktyvumas viso labo yra tik forma. Kokybiškesni gyvenimo potyriai, manau, yra esmė. Galiausiai, kai mes kiekvienas ieškome atsakymų, kaip tapti efektyvesniais ar poduktyvesniais, viso labo savais būdais ieškome atsakymų, kaip gyventi kokybiškesnį gyvenimą.
– Šiandien jūs pats gyvenate kokybišką gyvenimą?
– Jeigu sakyčiau, kad visuomet pavyksta ir gyvenu be jokių iššūkių, tai nebūtų tiesa. O ir kokybišką gyvenimą kiekvienas įsivaizduoja savaip. Anksčiau galvojau, kad jeigu jau išmoksti veikti produktyviai, tuomet ieškojimai baigti. Dabar esu linkęs manyti, kad tas visų norimas balanso pojūtis gyvenime yra nuolatinio dėmesio ir pastangų reikalaujantis procesas. Svarbu gebėti atpažinti, kada svarstyklių pusiausvyra išsibalansuoja ir imtis korekcijų.
Aš, pavyzdžiui, mėgstu metriką, man įdomu fiksuoti kur, kaip ir kam bėga mano laikas. Nebūtinai kiekvieną dieną, bent kartas nuo karto, kad galima būtų įsivertinti, kaip sekasi. Anksčiau tekdavo ir nusivilti, ir nemaloniai nustebti, kad tiek laiko iššvaistau ne ten, kur jį leisti iš tiesų vertėjo. Štai atrodo svarbus gyvenimo komponentas, bet jam per savaitę skyriau vos kelias minutes.
Metrika padeda pastebėti, kuo užpildai savo dieną ir kaip ją reikėtų planuotis, kad svarbiausiems dalykams liktų daugiau laiko, kad galėtum džiaugtis potyriais ir rezultatu. Bet metrika nebūtinai turi apimti vien tik techninę perspektyvą. Kartais užtenka sukurti sau vidines taisykles, kurių laikydamiesi galime padėti sau kokybiškai rinktis kiekvieną dieną, kam skirti savo dėmesį ir laiką, o kam – ne. Šiandien aš džiaugiuosi savo gyvenimo turiniu. Būna, pastebiu išsibalansavusias svarstykles, ir tuomet žinau, kad verta imtis korekcijų.
Vaiva Arnašė
