Pasak E.Laurinaičio, šiais laikais pagrindinis iššūkis mūsų emocinei sveikatai – susidoroti su savo nerimu tiek, kad galėtume funkcionuoti daugmaž normaliai.
Nuo karo pradžios nerimo lygis Lietuvoje išaugo kone 100 procentų, tai jau ne kasdienis nerimas dėl smulkmenų, o egzistencinis nerimas, susijęs su klausimu, būsiu ar nebūsiu aš šiame pasaulyje.
Mes esame pernelyg arti, kad galėtume įvykius Ukrainoje tiesiog ramiai stebėti per atstumą.
Egzistencinis nerimas atima iš žmonių ramų miegą, energiją, kūrybiškumą, sugebėjimą džiaugtis tuo, ką padaro, daugeliui trūksta motyvacijos daryti kažką, kas turi ilgalaikę perspektyvą – juk suvokiame, kad gali būti, kad darbas, kurio imsimės, baigsis nepriklausomai nuo mūsų įtakos. Tai labai veikia ir mūsų savivertę.
„Tai, ką vadiname psichikos sveikatos problemomis, ir mes tą laikėme tik nedidelės dalies žmonių bėdomis, dabar paliečia kiekvieną“, – pastebėjo E.Laurinaitis.
Koks tas gyvenimas su nerimu? Pasak specialisto, kaip jau minėta, dingsta motyvacija, ypač ilgalaikių projektų, norisi rasti užuovėją, nuo nerimo pasislėpti, bet nuo savo vidinio nerimo pabėgti neįmanoma.
Tad ką daryti? „Paprasta tiesa – suprasti, taip, karas vyksta, bet ne pas mus. Kita vertus, infliacija su tuo lyginant yra mažai reikšmingas faktas. Labai svarbu mokėti remtis faktais, svarbu pasirinkti, koks šaltinis man atrodo objektyviausias, ir naudotis tik juo. Svarbu nepaskęsti informacijos sraute – negalima visą dieną sekti žinių, pakaks tam skirti pusvalandį, dar geriau – 10–15 min. per dieną.
Taip pat svarbus ir mokėjimas laikyti savo ryšius su brangiais žmonėmis kaip įmanoma gyvesnius, o bendrauti svarbu ne vien apie nerimą keliančius dalykus. Galiausiai svarbu išlaikyti humoro jausmą – tą man simbolizuoja ir pirmųjų Gyvačių salos gynėjų garsioji frazė. Mokėjimas pajuokauti net skaudžiausiose situacijose rodo, kad psichologiškai aš galiu tvarkytis“, – sakė psichoterapeutas.
Lietuviai demonstruoja vienybę, solidorizuodamiesi su Ukraina. Tai, pasak E.Laurinaičio, žmonių bandymas taip, kaip gali, dalyvauti kare, kuriame nedalyvauji tiesiogiai. Tai darydamas nesijauti bejėgiu.
Nemažai žmonių jaučia kaltę, kad tiesiog nori dirbti įprastą darbą, keliauja ar švenčia gimtadienius.
Pasak E.Laurinaičio, galime būti kalti dėl to, ką padarėme ir ko nepadarėme, nors reikėjo padaryti. „Čia mes galime sustoti prieš veidrodį ir pagalvoti, ką padariau ir ko ne, o manau, kad reikia. Tada emocinis fonas dings, o atsiranda logiškas realios situacijos supratimas, kurioje dar yra galimybių. Tada kaltės jausmas turėtų mažėti, o jei žmogus panyra į tą jausmą ir nieko galvoti negali, jau bėda“, – pastebėjo psichoterapeutas.
Ar šis sunkus laikotarpis gali turėti ir šviesiąją pusę? „Nedrįsčiau to vadinti šviesiąja puse, bet galima ją suvokti kaip stimuliuojančia kūrybiškumą ir išeičių paiešką. Vieniems kyla mintis, kad reikia bėgti, kitiems, atvirkščiai, kad reikia gintis, dėl to daug žmonių stoja į Šaulius. Dar kitiems kyla mintis, ir tai teisinga mintis, kad reikia kuo geriau atlikti darbą, kurį dirba, nes tai yra mūsų valstybės stiprybės kūrimas ir palaikymas“, – sakė laidoje „Nauja diena“ E.Laurinaitis.
