Psichiatras psichoterapeutas Olegas Lapinas sakė: „Sutuoktinio netektis – viena didžiausių traumų kiekvieno žmogaus gyvenime. Diskomfortą, liūdesį tokiais atvejais paprastai jaučia ir tie sutuoktiniai, kurių santykiai buvo atšalę, ką jau kalbėti apie tuos, kurie buvo artimi ir kartu praleido daugelį metų.
Netekus ilgamečio sutuoktinio, atsiranda vidinė tuštuma ir laukia ilgas gedėjimo etapas. Tuo etapu žmogus atitrūksta nuo įprastinės veiklos, net ir jo nuotaikos gali atrodyti neįprastos, gali pasireikšti jam nebūdingos emocijos, kad ir pyktis, nuoskaudos, be to, jis gali atrodyti tarsi atsitraukęs iš šio gyvenimo.
Šiuo liūdesio, prislėgtumo etapu žmogui gali atrodyti, kad jis neturi su kuo kalbėtis, jam trūksta įprasto artimo bendravimo. Kito žmogaus artumas nėra lengvai pakeičiamas.
Net jeigu sutuoktinio sveikata ir buvo silpna, lyg ir buvo aišku, kad gresia jį prarasti – netekties skausmas vis tiek užgriūna, o sielos pagijimas vyksta lėtai.
Kaip bendrauti su sutuoktinio netektį išgyvenančiu žmogumi? Magiškų žodžių nėra. Nereikia sakyti: „Neliūdėk“, „Reikia gyventi toliau“ ar dalyti kitokių patarimų. Galima nieko nesakyti, o jeigu esate patyrę kažką panašaus ir tą žmogų tikrai suprantate – sakykite tai, ką jaučiate, ir jūsų žodžiai turėtų rezonuoti.“
Laidotuvių apeigose neretai dalyvaujanti mirties dula Dovilė Vitkevičiūtė sakė: „Suprantama, ilgamečio sutuoktinio netektis būna labai skausminga, juk kai žmonės daug metų gražiai gyvena kartu, jų gyvenimai tarsi susilieja į vieną upę, jų įpročiai supanašėja ir netgi judesiai, kalbos manieros kartais tampa panašios.
Tad kai vieno iš tokių žmonių nelieka, kitam gali būti labai sunku vėl išmokti gyventi atskirai – kartais dėl to tokie žmonės ir išeina vienas paskui kitą.
Tačiau skausmą išgyventi bus lengviau, jei suprasite, kad mirtis – natūrali gyvenimo dalis, ir tikėsite, kad žmogaus nepraradote suvisam – jis tiesiog perėjo į kitą būvį. Kaip ir saulė kas rytą pakyla ir kas vakarą nusileidžia – iš mūsų žemiškosios perspektyvos atrodo, kad tada jos nelieka, bet juk ji yra.
Su išėjusiu sutuoktiniu galima kalbėtis (vieni tai daro, nuėję į kapines, kiti – su jo nuotrauka ar tiesiog mintyse, sapnuose) ir toliau jausti tarpusavio ryšį.
Man ir žodis „netektis“ neatrodo tikslus, manau, negalime sakyti, kad žmogaus visiškai netenkame – mūsų dvasinis ryšys išlieka, tik pereina į kitą lygį.
Artimiesiems nevertėtų sakyti tokių žodžių, kaip „Neliūdėk“, „Laikykis“ ir panašiai – liūdesys tokioje situacijoje yra natūrali būsena. Aš paprastai liūdinčiam žmogui sakau, kad dabar jis turi savo angelą sargą, kuris gal net girdi jo mintis.
Taigi mylimo žmogaus netekus labai sunku, bet galima iš to skausmo pakilti, jei pavyks į pažvelgti per dvasinę prizmę.“
